Vis daugiau keturiasdešimtmečių Lietuvoje ryžtasi pradėti naują profesinį gyvenimą – keičia darbus, grįžta mokytis ir tampa studentais kartu su dvidešimtmečiais.
Ši tendencija pastebima tiek didžiuosiuose miestuose, tiek mažesniuose regionų centruose, o vidurio amžius jiems tampa ne krize, o galimybe.
Vidurio amžius – ne pabaiga, o startas
Dar visai neseniai keturiasdešimtmetis darbuotojas buvo laikomas tuo, kuris karjeroje jau turėtų būti „apsisprendęs“ ir stabilus.
Dabar vis dažniau matome priešingą vaizdą – būtent šiame amžiuje žmonės pradeda pirmą kartą gyvenime sąmoningai rinktis, kuo nori būti.
Psichologai pabrėžia, kad apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus žmogus dažnai aiškiau supranta savo vertybes ir ribas.
Todėl vis sunkiau pakęsti prasmės neteikiančius darbus, nuolatinį stresą ar ilgus viršvalandžius be aiškaus atlygio sveikata ir laiku su šeima.
Daug kam postūmiu tampa ir sveikatos signalai ar artimųjų patirtys.
Po intensyvaus dviejų dešimtmečių darbo žmonės pradeda skaičiuoti nebe vien pajamas, o ir tai, kiek dar metų nori jaustis išsekę ir nelaimingi.
Ką renkasi vidurio amžiaus studentai?
Į aukštąsias mokyklas ir profesinio mokymo centrus sugrįžę keturiasdešimtmečiai dažniausiai renkasi praktines, aiškiai paklausias specialybes.
Populiarėja programavimas, duomenų analizė, projektų vadyba, buhalterija, slauga, socialinis darbas, amatai ir įvairūs techniniai įgūdžiai.
Regionuose juntamas ir perėjimas iš fizinio, alinamo darbo prie labiau protinio ar kūrybinio.
Ilgus metus sandėliuose, gamyklose ar prekyboje dirbę žmonės mokosi tapti vairuotojais, logistais, elektrikai tampa atestuotais inžinieriais, kirpėjai – grožio salonų vadovais.
Dalis keturiasdešimtmečių sąmoningai renkasi trumpesnes, kelių mėnesių ar metų trukmės programas.
Jiems svarbu nenutolti nuo darbo rinkos, o studijas derinti su šeimos ir finansiniais įsipareigojimais.
Baimei keisti karjerą – labai konkretūs argumentai
Dažniausia priežastis, trukdanti svarstyti apie naują pradžią – finansinis nesaugumas.
Keturiasdešimtmečiai dažnai turi būsto paskolas, vaikų, kuriems reikia būrelių ir studijų, todėl rizika atrodo per didelė.
Tačiau palaipsnė perėjimo strategija leidžia šią riziką sumažinti.
Žmonės renkasi vakarinį ar nuotolinį mokymąsi, dalį laiko dirba sename darbe, o naują veiklą bando kaip papildomą uždarbį, kol įsitikina, kad gali iš jos išgyventi.
Kita stipri baimė – technologijų ir mokymosi tempas, ypač lyginant save su jaunesniais kolegomis.
Vis dėlto darbdaviai vis dažniau vertina ne vien technines žinias, bet ir atsakomybę, gebėjimą bendrauti, konfliktų sprendimą, o šiuos įgūdžius keturiasdešimtmečiai dažnai turi stipresnius.
Darbdavių požiūris pamažu keičiasi
Prieš dešimtmetį vyresni kandidatai dažnai susidurdavo su nuostata, kad jie „nebesimoko“ ir sunkiai prisitaiko.
Dabar, kai daugeliui sektorių trūksta kvalifikuotų darbuotojų, darbdaviai vis labiau vertina motyvaciją ir atsakomybę, o ne gimimo metus.
Įmonėms patrauklu, kad keturiasdešimtmečiai dažniau lieka darbe ilgiau, ne taip greitai keičia darbdavius ir rimčiau žiūri į stabilumą.
Be to, jie gali tapti tiltu tarp skirtingų kartų komandose, padėti jauniesiems kolegoms ir patys iš jų mokytis technologinių naujovių.
Vis dažniau organizacijos siūlo ir vidinių persikvalifikavimo programų.
Žmonės, ilgus metus dirbę vienoje srityje, gauna galimybę per kelis mėnesius tapti naujos srities specialistais, nepametant esamo darbo stažo ir socialinių garantijų.
Kaip pasiruošti naujam startui po keturiasdešimties?
Prieš imantis kardinalių pokyčių, specialistai rekomenduoja bent kelias savaites sąmoningai stebėti savo kasdienį darbą.
Svarbu užsirašyti, kas labiausiai vargina, kas įkvepia ir kokias užduotis atlikti sekasi lengviausiai.
Verta atlikti paprastą finansinį „stresą“ atlaikantį skaičiavimą.
Reikia įsivertinti, kiek mėnesių šeima galėtų išgyventi su mažesnėmis pajamomis, ir kiek realiai kainuos studijos, kursai ar stažuotės.
Naudinga pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau dirba dominačioje srityje.
Trumpas realybės patikrinimas dažnai atveria akis, kokia kasdienybė laukia, kokių įgūdžių tikrai reikia ir kiek laiko trunka įsitvirtinti.
Galiausiai svarbu pripažinti, kad karjeros keitimas po keturiasdešimties nėra vienkartinis šuolis, o procesas, kuriam gali prireikti kelių metų.
Tačiau vis daugiau lietuvių mato, kad tai – investicija ne tik į atlyginimą, bet ir į savijautą, sveikatą ir santykius su artimaisiais.
