Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių sąmoningai atsitraukia nuo lenktynių dėl pareigų ir atlyginimo.
Jie renkasi lėtesnę karjerą, mažesnį krūvį ir daugiau laiko sau bei šeimai.
Kas paskatina sustabdyti karjeros lenktynes?
Dažniausiai pokytį išprovokuoja lūžio taškai – perdegimas, sveikatos problemos ar artimo žmogaus netektis.
Tada žmogus iš naujo įvertina, ką jam iš tiesų reiškia sėkmė ir kas suteikia kasdienį pasitenkinimą.
Ne mažiau svarbus ir pandemijos laikotarpis, kai daugelis pirmą kartą per ilgus metus realiai sulėtino tempą.
Nuotolinis darbas parodė, kad nuolatinis buvimas biure ir viršvalandžiai ne visada yra nei būtini, nei prasmingi.
Kai kurie žmonės pastebi, kad ties 35–40 gyvenimo metais karjeros kopėčios nustoja teikti adrenaliną.
Didelis atlygis ar statusas nebeatperka nuolatinio streso ir gyvenimo „ant telefono“.
Nuo vadovo kėdės – prie paprastesnio darbo
Lėtesnę karjerą pasirinkę žmonės dažnai atsisako vadovaujančių pareigų ir pereina į mažiau matomus, bet stabilesnius vaidmenis.
Jie sąmoningai renkasi darbą, kuriame aiškios ribos tarp darbo ir laisvalaikio.
Kai kurie išsikelia iš didmiesčių į mažesnius miestus ar kaimus ir dirba nuotoliu.
Taip sumažėja kasdienis stresas, laikas kelionėms ir išlaidos, o atsiranda daugiau erdvės hobiui ar šeimai.
Kiti pereina į visiškai kitą sritį – pavyzdžiui, iš finansų į švietimą ar socialinį darbą.
Čia svarbiau prasmė ir tiesioginis poveikis žmonėms, o ne premijos ar prestižas.
Emigracijos grįžimas ir vertybių pokytis
Į Lietuvą sugrįžtantys emigrantai neretai atsiveža ir kitokį požiūrį į darbą.
Jie yra matę sistemas, kur labiau akcentuojamas balansas, ir bando tai pritaikyti čia.
Dalis grįžusiųjų sąmoningai renkasi mažiau apmokamą, bet laisvesnį grafiką ir aiškias darbo valandas.
Jiems svarbu dalyvauti vaikų gyvenime, turėti laiko savanorystei ar kūrybai.
Grįžtantys dažnai atidaro smulkų verslą, neretai regionuose – kavinę, dirbtuves, paslaugų verslą.
Šie projektai auga lėčiau, bet leidžia patiems kontroliuoti tempą ir darbo sąlygas.
Kaip tokį pasirinkimą priima aplinka?
Lietuvoje dar gajus įsitikinimas, kad sėkmė matuojama pareigomis, atlygiu ir nekilnojamuoju turtu.
Todėl lėtesnę karjerą pasirinkę žmonės neretai susiduria su klausimais, ar tik jie „nepasidavė“.
Artimieji kartais baiminasi dėl finansinio saugumo ir ateities pensijos.
Tačiau patys pokyčio autoriai dažnai pabrėžia, kad išmoksta sąmoningiau planuoti išlaidas ir kurti ilgalaikius finansinius rezervus.
Vis daugiau darbdavių taip pat ima suprasti, kad darbuotojo lojalumas ir sveikata svarbiau nei nepertraukiami viršvalandžiai.
Lanksčios darbo sąlygos ir galimybė derinti profesines bei asmenines atsakomybes tampa nauja konkurencine pranašumo forma.
Ką reiškia lėtesnė karjera praktiškai?
Lėtesnė karjera nebūtinai reiškia atsisakymą ambicijų ar nuolatinį darbą puse etato.
Dažniau tai – aiškus apsisprendimas, kad nebus aukojama sveikata ir santykiai dėl dar vieno laiptelio karjeros kopėčiose.
Žmonės sąmoningai atsisako projektų, kurie reikalauja nuolatinio pasiekiamumo ir naktinio darbo.
Vietoj to jie renkasi stabilų krūvį, prognozuojamą grafiką ir darbus, kuriuos galima užbaigti darbo valandomis.
Dažnas įveda ribas – neatsakinėja į darbo žinutes vėlai vakare, planuoja atostogas ir tikrai jas išnaudoja.
Tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos, taisyklės ilgainiui keičia ir paties žmogaus savijautą, ir santykį su darbu.
Ilgalaikės pasekmės ir nauja norma
Visuomenėje pamažu formuojasi nauja norma, kad gyvenimo kokybė yra toks pat svarbus tikslas kaip ir profesiniai pasiekimai.
Apie tai atviriau kalba tiek specialistai, tiek viešai matomi žmonės.
Jei anksčiau „lėtesnė karjera“ skambėjo kaip kuklesnis ar nepavykęs scenarijus, dabar ji vis dažniau suvokiama kaip brandus pasirinkimas.
Žmogus sąmoningai renkasi, kur skirti savo ribotą laiką ir energiją.
Ši kryptis gali turėti įtakos ir platesniems darbo rinkos pokyčiams – nuo darbdavių politikos iki miestų planavimo.
Kai vis daugiau žmonių renkasi gyventi ir dirbti lėčiau, keičiasi ir tai, kaip suprantame sėkmę bei patį darbą.
