Vis daugiau lietuvių, sulaukę keturiasdešimties ar net penkiasdešimties, ryžtasi pradėti naują profesinį gyvenimą nuo nulio.
Karjeros posūkiai, anksčiau laikyti rizikingu žingsniu, šiandien tampa vis dažnesne išeitimi ieškant prasmės ir balanso.
Nuo vadovo kėdės prie slaugos skyriaus
Tomas ilgus metus dirbo privataus verslo vadovu, buvo įpratęs prie ilgos darbo dienos, derybų ir nuolatinės įtampos.
Jam artėjant prie penkiasdešimtojo gimtadienio, darbas ėmė atrodyti vis mažiau turintis prasmę, nors atlygis ir buvo patrauklus.
Pandemijos metai tapo lūžio tašku.
Žiūrėdamas žinias apie pervargusius medikus ir slaugytojus, jis suprato, kad nori prisidėti prie srities, kurioje rezultatas matomas ne ataskaitose, o žmonių akyse.
Po kelių mėnesių svarstymų Tomas nusprendė išeiti iš vadovaujamų pareigų ir stoti į kolegiją, pasirinkęs bendrosios praktikos slaugytojo studijas.
Artimieji tokį sprendimą sutiko su nerimu, tačiau vyras buvo apsisprendęs.
Ką reiškia grįžti į suolą po 25 metų?
Grįžimas į auditorijas po kelių dešimtmečių pertraukos nebuvo lengvas.
Tomas pasakoja, kad pirmieji mėnesiai pareikalavo daug kantrybės ir drąsos.
Jis turėjo išmokti vėl susikaupti ilgesniems teoriniams užsiėmimams, prisiminti biologijos pagrindus, priprasti prie nuotolinių paskaitų ir praktinių užduočių.
Kartu reikėjo perlipti vidinę baimę, kad jaunesni bendrakursiai bus pajėgesni ar greitesni.
Vis dėlto patirtis versle tapo pranašumu.
Tomas prisiimdavo atsakomybę grupiniuose darbuose, padėdavo planuoti laiką, o konfliktinėse situacijose taikė derybinius įgūdžius.
Jam teko susitaikyti su mažesnėmis pajamomis, nes studijų metu dirbo tik ne pilnu etatu.
Tačiau jis priėmė tai kaip investiciją į likusius dešimtmečius darbo rinkoje.
Emocinis iššūkis ir aplinkinių reakcijos
Didžiausias išbandymas buvo ne tik mokslai, bet ir aplinkinių nuomonė.
Dalis buvusių kolegų neslėpė nuostabos, kad buvęs vadovas renkasi, jų akimis, „žemesnį“ darbą.
Tomas pripažįsta, kad skeptiškos replikos skaudino, bet ilgainiui padėjo dar aiškiau suprasti, kodėl jis keičia kelią.
Jam vis labiau rūpėjo ne statusas, o galimybė būti naudingam ten, kur pagalba tiesiogiai jaučiama.
Šeimos reakcija buvo dviprasmiška.
Artimiesiems teko pergalvoti savo finansinius įpročius, tačiau jie matė, kad vyras tapo ramesnis ir labiau patenkintas kasdienybe.
Emocinis nuovargis, lydėjęs vadovaujamą darbą, palaipsniui užleido vietą fiziniam nuovargiui, kuris Tomui pasirodė priimtinesnis.
Jis teigia, kad po sunkios pamainos slaugos skyriuje miega geriau nei po dienos, praleistos posėdžių salėje.
Naujos prasmės paieškos po 40-ies
Ekspertai pastebi, kad panašių istorijų Lietuvoje daugėja, nors oficiali statistika dar neatskleidžia viso masto.
Vidutinio amžiaus žmonės vis dažniau svarsto apie profesijas, susijusias su sveikatos priežiūra, socialine pagalba, švietimu ar amatininkyste.
Tam įtakos turi keli veiksniai.
Senstant visuomenei, daugėja socialinių ir sveikatos paslaugų poreikis, o darbdaviai kai kuriose srityse vis palankiau žiūri į vyresnius darbuotojus.
Technologijos ir nuotolinio mokymosi galimybės taip pat palengvina persikvalifikavimą.
Kolegijos ir universitetai siūlo vakarinės, ištęstinės formos studijas, nuotolinius kursus, trumpesnes kvalifikacijos programas.
Dalis žmonių karjerą keičia ir dėl to, kad ankstesnės sritys keičiasi taip greitai, jog nebesuteikia saugumo jausmo.
Pasirinkus profesijas, kurios bus reikalingos dar ilgai, atsiranda aiškesnis ilgesnio laikotarpio planas.
Kas padeda ryžtis tokiam žingsniui?
Psichologai akcentuoja, kad svarbiausias veiksnys – vidinis motyvas ir realistiškas pasirengimas pokyčiui.
Vien impulso nepakanka, būtina įsivertinti finansinę padėtį, šeimos palaikymą, sveikatos būklę ir galimus scenarijus, jei planas užsitęstų.
Tomas prieš priimdamas sprendimą susidarė kelių metų biudžetą ir aiškiai sutarė su šeima dėl prioritetų.
Jis numatė laikotarpį, kai pajamos bus mažesnės, ir iš anksto kaupė santaupas.
Svarbų vaidmenį suvaidino ir profesinis konsultavimas.
Specialistas padėjo įvertinti Tomo stipriąsias puses, vertybes ir realias perspektyvas sveikatos sektoriuje.
Jau dirbdamas slaugos skyriuje, Tomas pripažįsta, kad darbas tikrai nėra lengvesnis už ankstesnį.
Tačiau jis sako, kad vakare pirmą kartą per ilgą laiką jaučiasi ne perdegęs, o iš tikrųjų reikalingas.
Jo istorija atspindi platesnę tendenciją, kai karjeros pasirinkimai vis mažiau siejami su amžiumi ir vis labiau – su asmenine prasme.
Tiems, kurie svarsto apie pokytį, Tomas pataria neskubėti, bet ir nelaukti idealių aplinkybių, kurios dažniausiai taip ir neateina.
