Po keturiasdešimties metų pasiryžti kardinaliai keisti profesiją dar visai neseniai atrodė rizikinga ir neįprasta.
Tačiau personalo specialistai pastebi, kad vidutinio amžiaus karjeros posūkiai Lietuvoje tampa vis dažnesni ir sąmoningesni.
Vidurinio amžiaus lūžio taškas
Apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus daugelis žmonių pasiekia tam tikrą profesinę stotelę.
Karjeros laipteliai jau įveikti, rutina nusistovėjusi, o klausimas „kas toliau?“ ima skambėti vis garsiau.
Psichologai šį laikotarpį vadina vidurinio amžiaus peržiūra, kai žmogus vertina ne tik pasiektus rezultatus, bet ir prasmingumą.
Tada paaiškėja, kad stabilus atlyginimas ir saugi darbo vieta ne visada kompensuoja nuovargį, nuobodulį ar prarastą motyvaciją.
Dalis keturiasdešimtmečių supranta, kad dar turi bent keliolika aktyvių profesinių metų.
Todėl sprendimas keisti kryptį nebeatrodo toks drastiškas, kaip, pavyzdžiui, penkiasdešimtųjų pabaigoje ar prieš pensiją.
Technologijų spaudimas ir DI
Profesijų pasaulį sparčiai keičia technologijos ir DI, verčiantys darbuotojus nuolat mokytis.
Tai ypač jaučiama ten, kur monotoniškas užduotis perima automatizavimas ir programos.
Dalis žmonių, dirbusių rutininį administracinį ar techninį darbą, pradeda nerimauti dėl ateities.
Užuot laukę, kol pareigybė taps nebereikalinga, jie patys ieško naujų krypčių, kuriose galėtų panaudoti sukauptą patirtį.
Pasirenkami daugiau kūrybiškumo ar socialinių įgūdžių reikalaujantys vaidmenys.
Pavyzdžiui, buhalteriai persikvalifikuoja į duomenų analitiką, projektų koordinavimą ar finansų konsultavimą.
Perėjimą palengvina ir tai, kad pastaraisiais metais išaugo nuotolinių kursų ir trumpų, į praktinius įgūdžius orientuotų programų pasiūla.
Žmonės gali mokytis vakarais ar savaitgaliais, neprarasdami esamo darbo ir pajamų.
Vertybių pokytis po pandemijos
Pandemijos metai daug kam tapo lūžio tašku, paskatinusiu iš naujo įvertinti laiką ir prioritetus.
Net ir tie, kurie anksčiau susitaikė su įtemptu grafiku, ilgu keliavimu iki darbo ar nuolatiniu stresu, ėmė svarstyti, ar verta taip gyventi dar kelis dešimtmečius.
Namų biuras parodė, kad galima dirbti kitaip ir lankščiau.
Todėl vis daugiau keturiasdešimtmečių renkasi profesijas, leidžiančias derinti darbą su šeimos, sveikatos ir laisvalaikio poreikiais.
Populiarėja nuotolinio darbo, dalinio etato ar savarankiškos veiklos modeliai.
Į antrą karjerą žmonės neretai atsineša ir aiškesnę ribų sampratą, atsisako perteklinių viršvalandžių bei nuolatinio „buvimo online“.
Antras šansas senoms svajonėms
Po keturiasdešimt dažnai sugrįžta jaunystės pomėgiai, kuriems anksčiau nebuvo nei laiko, nei finansinių galimybių.
Šiandien jie vis dažniau tampa pagrindine veikla ar bent jau svarbia jos dalimi.
Karjerą keičia žmonės, nusprendę išbandyti kūrybines sritis, ugdymą, konsultavimą, smulkų verslą ar amatus.
Įgyta gyvenimo patirtis ir platesnis požiūris dažnai tampa pranašumu, o ne trūkumu.
Kai kurie vidutinio amžiaus darbuotojai pradeda dirbti su savo bendruomene, socialiniais projektais, sveikatinimo ar edukacinėse iniciatyvose.
Tokiose srityse itin vertinamas brandumas, empatija ir gebėjimas suprasti skirtingas gyvenimo situacijas.
Ar tikrai per vėlu keisti kryptį?
Nors visuomenėje vis dar gajus mitas, kad po keturiasdešimties keisti profesiją per vėlu, realybė kitokia.
Darbovietės vis dažniau vertina ne vien amžių, o konkrečius įgūdžius, rezultatus ir motyvaciją.
Darbdaviams naudinga turėti komandą, kurioje dera skirtingos kartos.
Vyresni darbuotojai dažnai pasižymi atsakomybe, lojalumu, konfliktų sprendimo ir derybų patirtimi.
Žinoma, persikvalifikavimas reikalauja laiko, finansinių išteklių ir emocinių jėgų.
Ne visi gali sau leisti ilgas studijas, todėl praktiški, į rinkos poreikius orientuoti mokymai tampa populiariausiu keliu.
Kaip pasiruošti pokyčiui?
Prieš imantis radikalių sprendimų, specialistai pataria įsivertinti savo stiprybes, patirtis ir realius finansinius įsipareigojimus.
Dažnai verta pradėti nuo mažesnių žingsnių, pavyzdžiui, savanoriškos veiklos ar trumpalaikių projektų pasirinktoje srityje.
Pokalbiai su žmonėmis, jau dirbančiais dominančioje srityje, gali padėti išvengti nerealių lūkesčių.
Taip pat naudinga pasitikrinti, ar nauja profesija išties atitinka kasdienio gyvenimo ritmą, o ne tik atrodo patraukli iš šalies.
Kita vertus, laukti „tobulo momento“ taip pat rizikinga.
Dažnai pokytis prasideda nuo sprendimo pradėti mokytis ir po truputį keisti savo kasdienius įpročius, kol nauja kryptis tampa natūralia gyvenimo dalimi.