Keturių vaikų mama iš mažesnio Lietuvos miesto po keturiasdešimtojo gimtadienio apsisprendė kardinaliai pakeisti profesiją ir per dvejus metus persikvalifikavo į pradedančiąją programuotoją.
Jos istorija atspindi vis daugiau suaugusių žmonių patirtį, kai sprendimas mokytis iš naujo tampa vieninteliu keliu siekiant geresnio balanso tarp darbo ir šeimos.
Sprendimas keistis po keturiasdešimties
Moteris daugiau kaip penkiolika metų dirbo klientų aptarnavimo ir administravimo srityje.
Darbas buvo stabilus, tačiau nuolat besikeičiantys grafikai ir vėlyvos pamainos sunkiai derėjo su vaikų darželio, mokyklos ir būrelių laiku.
Ketvirtam vaikui gimus jai tapo aišku, kad grįžimas į ankstesnes pareigas reikštų nuolatinį balansavimą ant perdegimo ribos.
Tuo metu ji pirmą kartą rimtai pagalvojo, ar išvis nori grįžti į tą pačią profesiją.
Idėja mokytis programavimo iš pradžių atrodė drąsi ir net kiek nerealistiška.
Progimnazijoje ir vidurinėje informatika jai nebuvo mėgstamiausia pamoka, o skaitmeniniai įgūdžiai apsiribojo biuro programomis.
Pirmi žingsniai: nuo nemokamų kursų iki intensyvių mokymų
Pirmasis žingsnis buvo nedidelis ir mažai įpareigojantis.
Ji internete rado trumpą nemokamą įvadinį kursą apie programavimo logiką ir nusprendė jį išbandyti vakarais, kai vaikai užmigdavo.
Po kelių savaičių paaiškėjo, kad pati programavimo logika nėra tokia baugi, kaip atrodė iš pradžių.
Didžiausias iššūkis buvo surasti laiką ir išlaikyti pastovumą, o ne suprasti pačias užduotis.
Supratusi, kad susidomėjimas nėra atsitiktinis, ji ryžosi žingsniui į intensyvesnius, kelių mėnesių trukmės kursus.
Tam teko susitarti su vyru ir artimaisiais, kad jie labiau prisidėtų prie buitinių darbų ir vaikų priežiūros.
Mokymasis vyko nuotoliniu būdu, todėl nereikėjo vykti į didmiestį.
Tačiau tai reiškė, kad namuose tekdavo susikurti tarsi mini auditoriją, o vaikams paaiškinti, kad ausinės ant mamos ausų reiškia „dabar ji pamokoje“.
Kas labiausiai gąsdina persikvalifikuojančius?
Didžiausia baimė dažnai būna ne pačios naujos žinios, o abejonė, ar „ne per vėlu“ keisti profesiją.
Ši mama iš pradžių jautėsi lyg vėl grįžusi į mokyklos suolą, tačiau šįkart kartu teko rūpintis ne tik savimi, bet ir keturiais vaikais.
Dar vienas iššūkis – finansinis saugumas pereinamuoju laikotarpiu.
Kursai kainavo, o tuo metu ji negalėjo dirbti pilnu etatu, tad šeimai teko planuoti biudžetą ir atsisakyti dalies nebūtinų pirkinių.
Psichologiškai sudėtingas ir palyginimo su jaunesniais kursų dalyviais aspektas.
Dalis jų buvo vos baigę mokyklą, greitai perprasdavo teoriją, o ji jautėsi lėtesnė, bet galiausiai atrado savo ritmą.
Tuo pačiu amžius tapo ir privalumu.
Per ilgametę darbo patirtį ji jau buvo išsiugdžiusi atsakomybės jausmą, gebėjimą bendrauti su įvairiais žmonėmis ir spręsti konfliktines situacijas – šios savybės vėliau pasirodė naudingos komandinėse užduotyse.
Pirmasis darbas technologijų srityje
Baigus intensyvius kursus prasidėjo darbo paieškų etapas, kuris užtruko kelis mėnesius.
Dalis darbdavių pirmenybę teikė kandidatams su ilgesne programavimo patirtimi, todėl ji turėjo kantriai siųsti gyvenimo aprašymus ir dalyvauti atrankose.
Pirmąjį pasiūlymą ji gavo iš mažesnės įmonės, kuriai reikėjo žmogaus, galinčio dirbti ir su techninėmis užduotimis, ir su klientais.
Būtent ankstesnė patirtis aptarnavimo srityje čia suveikė kaip privalumas, o ne trūkumas.
Pradžioje atlyginimas nebuvo daug didesnis nei ankstesniame darbe.
Tačiau ji žinojo, kad įžengė į sritį, kurioje su patirtimi ir papildomomis žiniomis galimybės augti yra gerokai platesnės.
Nuotolinio darbo galimybė gerokai palengvino kasdienę logistiką.
Nebereikėjo kasdien važinėti į biurą, todėl rytais atsirado daugiau ramybės ruošiant vaikus į darželį ir mokyklą.
Ką gali pasiimti kiti ketinantys keisti profesiją?
Ši istorija rodo, kad sprendimas persikvalifikuoti po keturiasdešimties nėra išimtis ar pavienė sėkmės istorija.
Vis daugiau suaugusių žmonių renkasi mokytis antrojoje karjeros pusėje, ypač tada, kai ankstesnė profesija nebesuteikia nei saugumo, nei prasmės.
Praktinė patirtis rodo, kad svarbiausia yra skaidyti didelį pokytį į mažus žingsnius.
Pirmiausia galima išbandyti trumpus įvadinius kursus, vėliau – gilesnes programas, tik tada priimti sprendimą atsisakyti senos profesijos.
Dar vienas svarbus elementas – aplinkos palaikymas.
Šeimos narių, draugų ar bendraminčių bendruomenės supratimas ir padrąsinimas dažnai lemia, ar pavyks išlaikyti motyvaciją sunkesnėmis dienomis.
Tiems, kurie svarsto apie panašų žingsnį, verta iš anksto susidaryti realistišką planą.
Į jį turėtų patekti tiek laiko, tiek finansų, tiek poilsio rezervai, nes intensyvus mokymasis šalia darbo ar vaikų priežiūros reikalauja daugiau resursų nei tradicinės studijos jauname amžiuje.
Mamos, kuri keturiasdešimties pradėjo dirbti technologijų srityje, pavyzdys gali tapti atspirties tašku ir kitiems, dvejojantiems dėl pokyčių.
Profesinis kelias nebūtinai turi būti tiesus, o vėlyvesni sprendimai mokytis iš naujo gali atverti netikėtų galimybių derinti karjerą ir šeimos gyvenimą.
