Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių ryžtasi drąsiam žingsniui – keisti profesiją po keturiasdešimties metų ir iš esmės perkurti savo karjeros kryptį.
Psichologai sako, kad tai ne krizei būdingi „kaprizai“, o natūrali gyvenimo ciklo dalis, kurią svarbu išgyventi sąmoningai.
Vidurio amžiaus lūžis – ne tik stereotipas
Psichologų teigimu, maždaug tarp 38 ir 50 metų daugeliui žmonių natūraliai kyla klausimas, ar pasirinktas kelias iš tiesų atitinka jų vertybes.
Į pirmą planą ima kilti nebe prestižas ar pareigos, o prasmingumo ir vidinės ramybės poreikis.
Dažnas žmogus būtent šiuo laikotarpiu pirmą kartą aiškiai pajunta, kad laikas nėra begalinis.
Norisi ne tik „gero darbo“, bet ir jausmo, jog kasdienė veikla turi gilesnę prasmę ir palieka pėdsaką.
Tokie apmąstymai ypač sustiprėja, kai suauga vaikai, stabilizuojasi finansinė padėtis arba atvirkščiai – netikėtai prarandamas darbas.
Tada tampa lengviau kelti klausimą, ar verta tęsti tai, kas vargina ir sekina, ar geriau išdrįsti keisti kryptį.
Kodėl bijoma keisti darbą po keturiasdešimties?
Nors apie pokyčius mąsto daugelis, ryžtasi ne visi.
Dažniausiai sulaiko baimė prarasti stabilias pajamas, statusą ir artimųjų palaikymą.
Nerimą kelia ir įsitikinimas, kad „po keturiasdešimties niekas nebepriims į darbą pradedančiojo lygiu“.
Tačiau personalo specialistai pastebi, kad darbdaviams vis svarbesnė tampa patirtis, atsakomybė ir gebėjimas mokytis, o ne tik amžius.
Dar viena kliūtis – gėdos jausmas pripažinti, kad ankstesni pasirinkimai nebeteikia džiaugsmo.
Dalis žmonių tyliai kenčia darbe, nes bijo, kad aplinka juos palaikys neapsisprendusiais ar nusivylusiais.
Tačiau psichologai pabrėžia, kad savalaikis pokytis dažnai padeda išvengti perdegimo, sveikatos sutrikimų ir ilgametės vidinės įtampos.
Anot jų, pripažinti, kad žmogus pasikeitė ir jam reikia kitokios veiklos, yra brandos, o ne silpnumo ženklas.
Kaip atpažinti, kad laikas pokyčiui?
Signalų, jog dabartinė karjera nebeatitinka žmogaus poreikių, paprastai būna ne vienas.
Vienas ryškiausių – ilgalaikis rytinis sunkumas keltis į darbą, net ir gerai išsimiegojus.
Kitas dažnas ženklas – vidinis cinizmas ir abejingumas tam, kas anksčiau rūpėjo.
Pradedama skaičiuoti minutes iki darbo dienos pabaigos, nuolat svajojama apie atostogas, bet ir jos nebeatneša atokvėpio.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į kūno siunčiamus signalus – įtampą kakle, nuolatinius galvos skausmus, miego sutrikimus.
Jeigu jie susiję su darbo dienomis, o savaitgaliais sumažėja, tai aiški užuomina, kad dabartinė veikla kelia per didelį stresą.
Nuo ko pradėti karjeros posūkį?
Specialistai pataria pirmiausia sulėtinti tempą ir skirti laiko atviresniam dialogui su savimi.
Prieš imantis drastiškų sprendimų verta bent kelias savaites fiksuoti, kokios veiklos dienoje sukelia susidomėjimą ir energiją, o kas labiausiai vargina.
Kitas žingsnis – tyrinėti profesijas, kurios bent iš dalies siejasi su turima patirtimi.
Vis dažniau naują kryptį renkasi žmonės, kurie sujungia ankstesnes žinias su papildomais mokymais, o ne viską pradeda nuo nulio.
Svarbu įvertinti ir finansinį saugumą.
Karjeros konsultantai rekomenduoja susikurti bent kelių mėnesių finansinę pagalvę ir iš anksto aptarti pokyčių planą su šeima.
Vis dėlto pokytis nebūtinai turi būti staigus.
Daugelis žmonių naują veiklą išbando laisvalaikiu, dalinėmis darbo valandomis ar laikinais projektais, ir tik vėliau priima sprendimą dėl visiško perėjimo.
Perkvalifikavimo mokymai ir DI iššūkiai
Paskutiniais metais išaugęs dėmesys perkvalifikavimo programoms atspindi ne tik žmonių norą keisti profesiją, bet ir sparčiai besikeičiančią darbo rinką.
Didėjantis DI naudojimas verčia darbuotojus įgyti naujų gebėjimų ir labiau remtis tomis kompetencijomis, kurių technologijos dar negali pilnai pakeisti.
Vidutinio amžiaus žmonės dažnai stiprūs būtent ten, kur DI dar tik pradeda žengti – santykių valdyme, derybose, lyderystėje, sudėtingų situacijų vertinime.
Jei prie to prisideda nauji skaitmeniniai įgūdžiai, atsiveria platesnės galimybės nei vien tik ankstesnėje profesijoje.
Perkvalifikavimo kursai, nuotolinės studijos ir trumpos, į praktiką orientuotos programos tampa realiu įrankiu keisti specialybę po keturiasdešimties metų.
Dažnai tai kainuoja mažiau laiko ir pastangų nei pilnos universitetinės studijos, todėl yra įveikiama net ir dirbant pilnu etatu.
Ką verta prisiminti svarstant pokyčius?
Psichologai primena, kad karjeros keitimas vidutiniame amžiuje nebūtinai turi būti ryškus ir matomas aplinkiniams.
Kartais pakanka koreguoti pareigas, keisti organizaciją ar sritį, bet išlaikyti panašų profesinį pagrindą.
Dar viena klaida – lyginti savo kelią su kitų sėkmės istorijomis ir tikėtis staigaus „naujo gyvenimo“.
Dažniausiai pokytis būna procesas, trunkantis metus ar ilgiau, su natūraliomis abejonėmis ir grįžimo atgal noru.
Svarbiausia – leisti sau pripažinti, kad žmogus turi teisę persigalvoti ir ieškoti veiklos, kuri labiau atitinka jo dabartinius poreikius ir vertybes.
Būtent tokia laikysena padeda vidutinį amžių išgyventi ne kaip krizių laikotarpį, o kaip sąmoningo pasirinkimo etapą.
