Natūralus medus laikomas vienu vertingiausių bičių produktų – jis turi vitaminų, fermentų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Tačiau jei medaus neperkate tiesiai iš bitininko, verta žinoti, kaip atpažinti falsifikatą. Nesąžiningi pardavėjai dažnai prideda cukraus ar įvairių sirupų taip, kad skoniu medus beveik nesiskirtų nuo tikro.
Bitininkas Aleksejus Melničenko portalui UNIAN paaiškino, kaip pagal išvaizdą, kvapą ir elgesį vandenyje atskirti tikrą produktą nuo padirbto, ir kodėl kristalizacija yra natūralus kokybės rodiklis.
Kaip dažniausiai klastojamas medus
Pasak bitininko, kartais į medų patenka įprastas cukrus – juo tam tikrais sezonais papildomai maitinamos bitės. Toks cukrus nėra pavojingas, tačiau sumažina produkto vertę. Per didelis cukraus kiekis gali būti viena iš priežasčių, kodėl medus lieka skystas ir niekada nesutirštėja.
Kur kas dažniau medus maišomas su įvairiais sirupais: kukurūzų, gliukozės–fruktozės, cukrinių runkelių sirupais arba melasa – tai cukraus gamybos šalutinis produktas. Tokie priedai atpigina medų, tačiau kartu sumažina jo maistinę vertę ir atima natūralius mikroelementus.
Bitininkas atkreipia dėmesį, kad labai žema produkto kaina dažnai yra pirmasis signalas, jog medus gali būti skiestas arba praturtintas pigiais saldikliais.
Kaip atrodo tikras medus ir koks turi būti jo tirštumas
Melničenko aiškina, kad natūralaus medaus sudėtyje dominuoja fruktozė ir gliukozė, o drėgmės kiekis paprastai siekia tik 17–18 procentų. Būtent dėl tokios sudėties tikras medus yra tirštas.
Jeigu produktas primena sirupą, lengvai teka, sunkiai „laikosi“ ant šaukšto ir nei po kelių savaičių, nei po kelių mėnesių nepradeda tirštėti, tikėtina, kad jis skiestas.
Kvapas – dar vienas patikimas rodiklis. Tikras medus turi ryškų, malonų natūralų aromatą, kuris priklauso nuo augalų, iš kurių surinktas nektaras. Klastotės dažnai beveik nekvepia arba turi dirbtinį, saldų cukraus kvapą.
Kodėl natūralus medus kristalizuojasi
Kristalizacija – visiškai natūralus procesas, priklausantis nuo to, iš kokių augalų bičių surinktas nektaras. Tai lemia fruktozės ir gliukozės santykis.
Rapsų medus kristalizuojasi per savaitę, nes jame daug gliukozės. Saulėgrąžų – per maždaug mėnesį. Lipčių ar pievų žolių medus tirštėja lėčiau. Akacijų medus, kuriame daug fruktozės, ilgą laiką išlieka skystas ir yra vienas labiausiai vertinamų rūšių.
Pasak bitininko, jei medus nekinta mėnesių mėnesiais ir visiškai nekristalizuojasi, tai gali būti požymis, kad jis sintetinis arba stipriai skiesti sirupais.
„Kristalizacija yra natūralus, kokybę patvirtinantis procesas. Būtent ji rodo, kad medus yra tikras“, – pabrėžia Melničenko.
Kaip patikrinti medų namuose
Melničenko pateikia kelis paprastus būdus, kuriuos galima išbandyti kiekvienuose namuose.
Vienas iš jų – įlašinti šiek tiek medaus į stiklinę vandens. Tikras medus nusileidžia į dugną vientisa mase ir išlaiko savo struktūrą. Skiedinys ar klastotė vandenyje greitai ištirpsta.
Kitas būdas – įlašinti medaus į šiltą vandenį. Natūralus produktas akimirksniu paskleidžia būdingą medaus aromatą, o dirbtinis kvapo beveik neturi.
Dar vienas metodas – lėkštelės testas. Ant lėkštelės užpilama šiek tiek medaus, šiek tiek vandens ir lengvai pasukama. Tikras medus sudaro raštą, panašų į korius. Falsifikatas tokios struktūros nesuformuoja.
Kaitinant dirbtinį medų, jis dažnai karamelizuojasi. Natūralus medus taip nesielgia.
Taip pat galima atlikti testą ant odos: natūralus medus, įtrintas tarp pirštų, tampa švelnus, kreminis ir beveik susigeria. Skiedinys su cukrumi ar sirupais palieka lipnią, vandeningą plėvelę.
