Sode prasidėjus ramybės periodui daugelis imasi genėjimo – šalina perteklines, pažeistas ar neteisingai augančias šakas. Atrodytų, įprastas ir būtinas darbas. Tačiau būtent čia slypi viena labai dažna klaida, kuri gali rimtai pakenkti medžiams, nors daugelį metų buvo laikoma „teisinga praktika“.
Kalbama apie sodo tepalą – priemonę, kuri esą turėtų padėti medžiui greičiau „užsigydyti“ žaizdas po genėjimo. Specialistai šiandien perspėja: ši senoji praktika sodui dažniau kenkia nei padeda.
Kodėl sodo varas iš tiesų kenkia?
Nors sodo prekių parduotuvėse šis produktas vis dar aktyviai siūlomas, profesionalūs sodininkai ir arboristai jo seniai atsisakė. Priežastis paprasta – sodo varas nepadeda žaizdai gyti natūraliai.
Pagrindinė problema ta, kad jis:
- uždengia pjūvį ir blokuoja deguonies patekimą,
- sukuria drėgną terpę po sluoksniu,
- vietoje gijimo skatina puvimą ir grybelines infekcijas.
Dėl to medis gali pradėti sirgti, šakos – džiūti ar net žūti. Ir tai nutinka ne dėl paties genėjimo, o būtent dėl „užtepimo“ sodo varu.
Kaip iš tikrųjų gyja medžio pjūvis?
Medžiai turi natūralų gebėjimą užsigydyti žaizdas. Tam nereikia jokių tepalų – svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas.
Taisyklingam gijimui būtina:
- aštrūs ir švarūs įrankiai, kad pjūvis būtų lygus;
- dezinfekcija, jei kyla abejonių dėl švaros (galima naudoti spiritą ar chlorheksidiną);
- tinkamas laikas – genėti reikia sausu, vėsiu oru, augalų ramybės periodu;
- vengti genėjimo lietingu oru ar aktyvaus augimo metu.
Kai pjūvis lygus ir „kvėpuoja“, medis pats suformuoja apsauginį audinį ir palaipsniui užgyja be jokio papildomo įsikišimo.
Ar yra išimčių?
Taip, tačiau jos pasitaiko itin retai. Sodo varą galima naudoti tik kraštutinėse situacijose, kai yra stipriai pažeista medžio žievė arba atsiradusi didelė mechaninė žaizda, pavyzdžiui, po audros ar gyvūnų padarytos žalos.
Kuo baigiasi įprotis tepti visus pjūvius?
Ekspertai įspėja, kad nuolatinis sodo varo naudojimas po genėjimo dažnai duoda priešingą rezultatą nei tikimasi. Vietoje greitesnio gijimo medis patiria lėtesnį ir netaisyklingą žaizdų užsidarymą, pjūvio vietose pradeda formuotis puvinys, dažniau atsiranda grybelinės ligos, o infekcijos gali išplisti po visą sodą. Būtent todėl ši praktika šiandien laikoma viena iš žalingų, nors anksčiau buvo plačiai paplitusi sodininkystės praktikų, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą, bet šiandien jau laikomos klaida.
Jei norite sveiko ir ilgaamžio sodo, kartais verta atsisakyti „taip visada darėme“ principo. Taisyklingas genėjimas, švarūs įrankiai ir jokio sodo varo – dažnai tai geriausia, ką galite padaryti savo medžiams.
