Žalia spalva gamtoje yra visur – ją matome lapuose, pievose ir miškuose. Tačiau mėlyna ir ypač violetinė spalvos yra gerokai retesnės. Mokslininkai aiškina, kad šį retumą galima suprasti panagrinėjus pagrindinius fizikos ir biologijos dėsnius.
Spalva, kurią matome, priklauso nuo to, kaip paviršiai atspindi arba sugeria skirtingo ilgio šviesos bangas. Trumpesnės bangos, tokios kaip mėlyna, turi daugiau energijos, o ilgesnės, pavyzdžiui, raudona, – mažiau. Kaip rašo IFLScience, gamtoje tai labai svarbu, nes pigmentai turi būti ne tik stabilūs, bet ir naudingi organizmui.
Žalia spalva atsiduria spektro viduryje ir glaudžiai susijusi su fotosinteze. Augalų chlorofilas atspindi žalią šviesą, tačiau sugeria raudoną ir dalį mėlynos, o tos bangos suteikia energiją elektronams, reikalingą fotosintezei. Kadangi žalia šviesa atspindima, lapai mums atrodo žali.
Mėlyna spalva gamtoje reta, nes dauguma pigmentų tokią bangą sugeria. Dėl to organizmams ją atspindėti sudėtinga. Kai kurios rūšys vis dėlto atrodo mėlynos, tačiau spalvą sukuria ne pigmentai, o specialios mikroskopinės struktūros, kurios išskaido šviesą – tai vadinama struktūrine spalva. Tokios struktūros reikalauja ypatingo tikslumo, todėl evoliuciškai atsirado tik pas nedidelį skaičių augalų ir gyvūnų.
Violetinė spalva dar retesnė. Jos bangos ilgis trumpesnis nei mėlynos, todėl pigmentams ją „pagaminti“ reikia daugiau energijos. Struktūrinei violetinei spalvai reikia dar tankesnių ir tikslesnių mikroskopinių paviršiaus struktūrų – todėl gamtoje ši spalva pasitaiko išskirtinai retai.
Šis gamtos retumas atsispindėjo ir žmonijos istorijoje: iki sintetinių dažų atsiradimo mėlyna ir violetinė spalvos buvo brangios ir prieinamos tik aukšto statuso žmonėms.
