Remiantis naujausiu tyrimu, įvykiai, kuriais geologai žymi perėjimus tarp geologinių Žemės istorijos etapų, seka paslėptą hierarchinę schemą. Ši netikėta matematinė priklausomybė gali padėti geriau suprasti ne tik praeitį, bet ir planetos ateitį.
Žemės istorijos tyrimai
Geologinės laiko skalės vadovėliuose atrodo tvarkingos, tačiau jų ribos slepia kur kas chaotiškesnę istoriją. Naujas tyrimas parodė, kad šis, atrodytų, nenuoseklus triukšmas iš tiesų gali būti raktas į supratimą, kaip keičiasi Žemė ir kokio masto pokyčių ji gali pasiekti, rašo Science Alert.
Bendraautorius, geologas ir paleogeologas iš Vilniaus universiteto Andrejus Spiridonovas pažymėjo, kad Žemės istorija pilna sukrėtimų. Kai kurie jų buvo tokie dramatiški, kad sukūrė visiškai naujus geologinio laiko blokus. Tai apima pokyčius tiek trumpesniuose vienetuose, tokiuose kaip amžiai ar epochos, tiek ilgesniuose – erose ar eonuose.
Pavyzdžiui, prieš 66 milijonus metų Žemę kliudęs asteroidas sunaikino dinozaurus ir sukėlė pakankamai didelius pokyčius, kad užbaigtų mezozojaus erą ir pradėtų kainozojų. Pastarasis tęsiasi iki šiol ir skirstomas į tris periodus bei bent septynias epochas.
Šių perėjimų pagrindas – sudėtingi procesai, kai santykinės ramybės laikotarpiai kaitaliojasi su, regis, neprognozuojamomis katastrofomis. Tačiau dabar mokslininkai rado įrodymų, kad jos galbūt yra ne tokios atsitiktinės, kaip manyta anksčiau.
Žemės istorija paklūsta matematinei sekai
Tyrime daugiausia dėmesio buvo skiriama fanerozojaus eonui, trunkančiam apie 540 mln. metų, apimančiam kainozojaus, mezozojaus ir paleozojaus eras. Jam prieš tai buvo proteozojaus, archėjaus ir hadejaus eonai.
Komanda analizavo laiko intervalus ir ribas, nustatytas pagal jūrų gyvūnų ir senųjų taksonų – tokių kaip konodontai, amonoidėjos, graptolitai, kalkingasis nanoplanktonas – stratigrafinius arealus.
Rezultatai parodė, kad ribos tarp laiko intervalų nuosekliai sudarė klasterius, atskirtus ilgesniais ramybės periodais. Spiridonovo teigimu, viskas rodo, kad intervalai tarp svarbiausių Žemės istorijos įvykių – nuo masinių išnykimų iki evoliucinių sprogimų – nėra visiškai atsitiktiniai. Jie seka daugiafraktalę logiką, atskleidžiančią, kaip kintamumas sklinda laike kaskadomis.
„Išorinė Žemės laiko skalė“
Mokslininkai taip pat tikėjosi įvertinti vadinamąją „išorinę Žemės laiko skalę“ – laikotarpį, reikalingą natūraliam kintamumui pilnai atskleisti. Duomenys rodo, kad šis laikotarpis sudaro bent 500 mln. metų.
Tai reiškia, kad tyrimai, apriboti trumpesnėmis laiko skalėmis, gali neatskleisti ekstremalių reiškinių, kuriuos pajėgi sukurti planeta. Tikimasi, kad šie rezultatai kartu su būsimais tyrimais padės ne tik geriau suprasti, kas jau įvyko Žemėje, bet ir kas jos laukia ateityje.
Šaltinis: Science Alert
