Dar vaikystėje psichologijos požiūriu daugumą mūsų įprasta priskirti prie ekstravertų arba intravertų. Paprastai tariant, pirmieji yra atviresni bendravimui ir iš jo semiasi energijos, o antrieji – labiau išrankūs, kam leidžia patekti į artimą ratą, ir dažniau linkę klausytis, nei patys daug kalbėti.
Naujas terminas psichologijoje
Vis dėlto pastaruoju metu psichologijoje pradėta kalbėti apie naują asmenybės tipą – otrovertą. Šį terminą savo straipsnyje žurnale New Science pasiūlė amerikiečių psichiatras Rami Kaminskis. Diskusijos dėl jo hipotezės moksliškumo vis dar tęsiasi – ne visi tyrėjai mano, kad šiai idėjai verta skirti dėmesio.
Kas tie otrovertai?
Pasak Kaminskio, pagrindinis otrovertų bruožas – nepriklausymas jokiai socialinei grupei. Jis apibūdina juos kaip emociškai nepriklausomus mąstyme, bet gebančius kurti gilius asmeninius ryšius. Dažnai otrovertai jaučiasi autsaideriais ir sunkiai randa priklausymo grupėms jausmą.
Tokie žmonės linkę į nestandartinį mąstymą, nepasiduoda madoms, mažiau jautrūs bendraamžių spaudimui – ypač paauglystėje. Jie daugiausia dėmesio skiria savo vidiniam pasauliui ir asmeninėms tradicijoms, o ne visuomenės ritualams.
Pagrindinės otroverto savybės:
- Atsiribojimas nuo grupių – priešingai nei intravertai, kurie ieško vienatvės, ar ekstravertai, kurie siekia intensyvios socializacijos, otrovertai neturi įgimto poreikio priklausyti kolektyvui.
- Emocinė nepriklausomybė – išoriniam pritarimui jie nesuteikia lemiamos reikšmės, labiau remiasi tik artimų žmonių palaikymu.
- Gilūs asmeniniai ryšiai – nors nesiveržia į grupes, jie pajėgūs kurti tvirtus, nuoširdžius santykius su tais, kurie jiems tikrai svarbūs.
- Originalumas ir kritinis mąstymas – nepriklausomybė leidžia jiems generuoti naujas idėjas ir kelti abejonių dėl vyraujančių tendencijų ar grupės nuomonės.
- Rizikos vengimas – jie atsargesni, vengia rizikingos elgsenos, ypač tokios, kuri reikalinga siekiant grupės pripažinimo.
- Orientacija į asmenines tradicijas – otrovertai formuoja savus įpročius ir elgesio schemas, o bendruomenės ritualai ar šventės jiems dažnai atrodo našta.
Kaminskis pabrėžia, kad otrovertai – tai žmonės, linkę į „kitoniškumą“. Jie dažnai jaučiasi nesavame kailyje kolektyve. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad otroversija nėra asmenybės sutrikimas ir jos nereikia „gydyti“.
Kas ne taip su otroversijos koncepcija?
Psichologai, susipažinę su Kaminskio koncepcija, ne visada jai pritaria. Kai kurie netgi vadina terminą nemoksliniu – jam trūksta įrodymų, kurie patvirtintų tokio asmenybės tipo egzistavimą.
Kritikai kaltina Kaminskį bandymu sukurti naują tipologiją be tvirtos bazės, pasinaudojant visuomenės susidomėjimu įvairiomis, dažnai pseudomokslinėmis koncepcijomis – nuo astrologijos iki human design.
Be to, atkreipiamas dėmesys, kad riba tarp otrovertų ir intravertų dažnai yra pernelyg neryški. Ir nors autorius pabrėžia, kad tai nėra sutrikimas, visuomenėje tokia savybė gali būti suvokiama kaip anomalija ir tapti stigmatizacijos pagrindu – ypač turint omeny, kad kultūra iš žmogaus dažnai tikisi priklausymo grupei.
