Šiandien turime daugybę būdų koreguoti trumparegystę – nuo akinių iki lazerinės chirurgijos. Tačiau senovėje žmonėms, turintiems šį regėjimo sutrikimą, teko pasitelkti kūrybiškumą ir naudotis įvairiomis priemonėmis, kad pagerintų matymą. Įdomu tai, kad senovėje trumparegius dažnai laikydavo ypač talentingais, nes jų gebėjimas aiškiai matyti iš arti padėdavo tapti puikiais amatininkais. Štai kokiais daiktais žmonės anksčiau stengėsi „priartinti“ pasaulį.
Neronas ir žiūrėjimas per smaragdą
Senovės Romoje nebuvo jokių veiksmingų būdų gydyti trumparegystę, todėl dauguma žmonių tiesiog taikėsi prie savo regėjimo. Tačiau kai kurie, pavyzdžiui, imperatorius Neronas, ieškojo neįprastų sprendimų. Istorikai teigia, kad jis stebėdavo gladiatorių kovas per smaragdinį monoklį.
Šis akmuo, pasak senovės šaltinių, padėdavo jam mažiau įtempti akis žiūrint į tolius. Apie tai rašė ir Plinijus Vyresnysis, teigęs, kad smaragdas suteikia akims poilsį. Dabartiniai mokslininkai mano, kad akmuo iš tiesų nepadidindavo vaizdo, bet mažindavo šviesos atspindžius ir mirgėjimą, todėl žiūrėti būdavo patogiau.
Stikliniai rutuliai su vandeniu
Kita įdomi senovės priemonė buvo stikliniai rutuliai, pripildyti vandens. Legenda pasakoja, kad garsus oratorius Ciceronas naudojo tokį rutulį, kad galėtų aiškiau matyti užrašus ar objektus tolumoje. Vanduo viduje veikė tarsi paprasta lupa – padidindavo vaizdą ir suteikdavo ryškumo.
Romos smuklėse panašūs rutuliai dažnai būdavo naudojami kaip dekoracijos – į juos dėdavo vaisius, kurie per stiklą atrodydavo didesni ir patrauklesni. Taigi jų paskirtis buvo daugiau optinė apgaulė, o ne tikras regėjimo koregavimo būdas.
Skaitymo akmenys – senovės lupos prototipas
IX amžiuje arabų išradėjas ir mokslininkas Abbasas ibn Firnas sukūrė pirmuosius vadinamuosius skaitymo akmenis – tai buvo pusiau sferiniai poliruoti akmenys, pagaminti iš berilo ar kvarco. Padėjus tokį akmenį ant mažo teksto, raidės atrodydavo padidintos – tai buvo pirmtakas šiuolaikinėms lupoms.
Vėliau, XI–XII a., Švedijoje rasti Visbio lęšiai (pavadinti pagal vietovę, kur juos aptiko archeologai) parodė, kad tokie didinantys akmenys buvo naudojami visoje Europoje. Jie žymėjo svarbų žingsnį link pirmųjų optinių lęšių ir, galiausiai, akinių išradimo.
