Vis daugiau trisdešimties ir keturiasdešimties sulaukusių lietuvių atvirai sako, kad šeimos kūrimą ar vaikų susilaukimą atideda neribotam laikui arba visai to neplanuoja.
Ši tendencija pamažu keičia šalies demografinį vaizdą, kasdienį gyvenimą ir net politikų darbotvarkę.
Keičiantis šeimos sampratai
Dar prieš kelis dešimtmečius laikyta savaime suprantama, kad „normalus“ gyvenimo scenarijus – santuoka ir bent vienas vaikas.
Dabar vis daugiau žmonių šeimą supranta plačiau: tai gali būti vienas žmogus, draugų ratas, partnerystė be santuokos ar gyvenimas be vaikų.
Šį pokytį sustiprina ir tai, kad visuomenėje atsiranda daugiau tolerancijos skirtingiems pasirinkimams.
Vienišas keturiasdešimtmetis ar savanoriškai bevaikė pora vis rečiau vertinami kaip turintys „problemą“, o labiau kaip sąmoningą sprendimą priėmę žmonės.
Prie naujos šeimos sampratos prisideda migracija ir globalizacija.
Lietuviai, gyvenę užsienyje ar dirbantys tarptautinėse komandose, mato įvairius gyvenimo modelius ir lengviau pasirenka jiems artimiausią, o ne tradiciškai primestą.
Ekonominiai sprendimo motyvai
Ekonominės priežastys išlieka vienu svarbiausių veiksnių, kai kalbama apie sprendimą gyventi vienam ar be vaikų.
Būsto kainos didesniuose miestuose daugeliui atrodo sunkiai įkandamos net ir gerai uždirbant, o vien vaikų priežiūros ir ugdymo išlaidos gali atbaidyti.
Jaunesni suaugusieji taip pat dažnai susiduria su nestabiliu užimtumu.
Laikini kontraktai, savarankiška veikla ar projektiniai darbai apsunkina ilgalaikių finansinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, būsto paskolos ar šeimos planavimo, sprendimus.
Gyvenimas vienam suteikia daugiau lankstumo valdyti išlaidas ir pajamas.
Dalis žmonių renkasi investuoti į išsilavinimą, keliones, nuosavą verslą, o ne į didesnį būstą ir šeimos biudžetą.
Šiuos pasirinkimus veikia ir socialinės garantijos.
Nors Lietuvoje yra vienos ilgiausių vaiko priežiūros atostogų Europoje, ne visi jaučiasi saugūs, ar po grįžimo ras tą pačią darbo vietą ir karjeros galimybes.
Psichologija ir socialinis spaudimas
Psichologai pastebi, kad dabartinė trisdešimtmečių karta užaugo matydama tėvų pervargimą, skyrybas ir finansines įtampas.
Dalis jų nenori atkartoti šio scenarijaus ir šeimos kūrimą sieja su dideliu emociniu ir laiko krūviu.
Vis daugiau dėmesio skiriama asmeninei gerovei ir psichinei sveikatai.
Žmonės, kurie jaučiasi trapūs emociškai ar yra patyrę traumų, dažnai abejoja, ar pasirengę prisiimti atsakomybę už kitą gyvybę.
Kita vertus, socialinis spaudimas niekur nedingo.
Kai kurie vieni gyvenantys ar vaikų neturintys žmonės pasakoja vis dar susiduriantys su užuominomis ir klausimais, kodėl jie „nesusitvarko gyvenimo“.
Šis spaudimas ypač jaučiamas mažesniuose miestuose ir kaimiškose vietovėse.
Tačiau net ir ten pamažu atsiranda daugiau supratimo, kad laimė nebūtinai matuojama vaikų skaičiumi ar santuokos trukme.
Kaip tai keičia kasdienį gyvenimą?
Daugėjant vienišų suaugusiųjų ir bevaikių porų, keičiasi ir miestų infrastruktūra bei paslaugos.
Atsiranda daugiau mažesniems namų ūkiams pritaikytų būstų, bendradarbystės erdvių, vienišiems keliautojams skirtų pasiūlymų.
Mažmeninės prekybos ir paslaugų sektorius prisitaiko prie vartotojų, kurie gyvena vieni.
Pavyzdžiui, populiarėja mažesnės maisto pakuotės, individualioms patirtims skirti renginiai ar trumpi savaitgalio pabėgimai be šeimos programų.
Keičiasi ir socialinis gyvenimas.
Daugumai žmonių draugų ratas tampa ne mažiau svarbus nei giminystės ryšiai, o bendruomeniškumą vis dažniau kuria klubai, būreliai, savanorystės organizacijos.
Ko laukti ateityje?
Demografai jau dabar kalba apie visuomenės senėjimą ir mažėjantį gimstamumą, o tai reiškia vis didesnį spaudimą socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemoms.
Jei vis daugiau žmonių pasirinks gyventi be vaikų, teks iš naujo svarstyti, kaip finansuosime pensijas ir ilgalaikę priežiūrą.
Kita vertus, tokia visuomenė gali tapti lankstesnė ir inovatyvesnė.
Neturintys vaikų suaugusieji dažnai daugiau investuoja į išsilavinimą, kultūrą, bendruomeninius projektus, o tai gali stiprinti pilietinį aktyvumą.
Valstybės ir savivaldybės politikams teks atsižvelgti į tai, kad gyventojų poreikiai nėra vienodi.
Greta paramos šeimoms su vaikais reikės daugiau sprendimų vienišiems senjorams, vieni gyvenantiems jauniems specialistams, bevaikėms poroms.
Diskusijos apie šeimą, laimę ir „teisingą“ gyvenimo kelią, tikėtina, dar ilgai išliks karštos.
Tačiau vis dažniau jos remsis ne vien tradiciniais lūkesčiais, o pagarba individualiems pasirinkimams ir atsakomybei už juos.
