Kompostas daugeliui sodininkų atrodo kaip paprastas būdas atsikratyti atliekų ir pagerinti dirvą, tačiau neteisingi įpročiai gali daugiau pakenkti nei padėti.
Net ir nedidelės klaidos komposto krūvoje lėtina irimo procesą, skleidžia nemalonius kvapus ir galiausiai duoda prastesnės kokybės trąšą.
Per daug virtuvės atliekų ir per mažai struktūros
Dažna klaida – į kompostą dėti beveik vien virtuvės atliekas: daržovių lupenas, vaisių graužtukus, kavos tirščius.
Tokios atliekos greitai suyra, bet tampa lipnios, rūgščios ir ima skleisti nemalonų kvapą, jei šalia nėra stambesnės, sausos medžiagos.
Kad kompostas virstų puriu, orui laidi substratu, kiekvieną kibirą virtuvės atliekų reikėtų užberti plonu sausų lapų, smulkintų šakų, šiaudų ar kartono sluoksniu.
Taip sukuriama struktūra, tarp dalelių lieka oro, o krūva nepavirsta į klampią masę.
Netinkamas „žalių“ ir „rudų“ medžiagų balansas
Sodininkai dažnai girdi apie žalias ir rudas komposto sudedamąsias dalis, bet retas paaiškina, ką tai reiškia praktiškai.
Žalios – tai azoto turtingos atliekos, tokios kaip šviežiai nupjauta žolė, virtuvės likučiai, šviežios piktžolės.
Rudos – anglies prisotintos medžiagos: sausas lapų sluoksnis, smulkintos šakelės, pjuvenos, šiaudai, popierius be dažų.
Jei žalių medžiagų bus per daug, krūva rūgs, o jei dominuos rudos – irimas bus labai lėtas.
Paprasta taisyklė: vizualiai maždaug du trečdaliai krūvos turėtų būti rudi komponentai, o trečdalis – žali.
Per dideli arba visai nesmulkinti gabalai
Į kompostą dažnai sukrenta sveiki kopūstų lapai, stori kotai ar ilgos šakos.
Stambios dalys suyra keleriais metais lėčiau ir trukdo susidaryti vientisam, tolydžiam kompostui.
Prieš metant į krūvą, augalines atliekas verta bent grubiai susmulkinti žirklėmis, sekatoriumi ar žoliapjove su surinktuvu.
Kuo smulkesni gabalėliai, tuo didesnis jų paviršiaus plotas ir tuo greičiau juos „suvalgo“ dirvožemio mikroorganizmai.
Per sausas arba per šlapias kompostas
Komposto drėgmė – viena jautriausių, bet dažnai pamirštamų temų.
Per sausas kompostas sustoja irti, lapai virsta trapiais, o krūva nebejuda ir neįkaista.
Per šlapias, ypač jei daug žolės ir virtuvės likučių, ima smirdėti ir virsta anaerobine mase, kurioje dominuoja puvimo, o ne skaidymo procesai.
Geriausia orientuotis į drėgnumą, panašų į išgręžtą kempinę: suspaudus saują komposto tarp pirštų, turėtų jaustis drėgna, bet netekėti vanduo.
Sausu oru verta krūvą retkarčiais palaistyti, o lietingu sezonu – pridengti stogo danga, sena plėvele ar geotekstile.
Nepakankamas vėdinimas ir nepermaišoma krūva
Kompostuojant svarbiausia, kad mikroorganizmai gautų pakankamai oro.
Retai permaišoma krūva virsta sluoksniais, kuriuose dalis atliekų dūsta be deguonies ir ima skleisti aitrų kvapą.
Mažesnėms krūvoms užtenka kartą per 1–2 mėnesius šakėmis perkelti viršutinį sluoksnį į apačią ir atvirkščiai.
Kad oras patektų į vidų, naudinga į krūvos centrą įkišti kelias perforuotas plastikines vamzdžio atraižas ar palikti vertikalių šakų.
Netinkamos atliekos komposto krūvoje
Į kompostą gali patekti ir tai, kas jį gadina: ligoti augalai, daug sėklų turinčios piktžolės, riebus maistas, mėsa ar kaulai.
Tokios atliekos traukia kenkėjus, sukelia nemalonius kvapus ir gali atnešti ligas atgal į daržą.
Ligos pažeistus pomidorus, bulves ar serbentų šakas geriau išnešti iš sklypo arba atskirai sudeginti, jei tai leidžia vietos taisyklės.
Piktžolių su sėklomis taip pat verčiau nedėti, nebent turite aukštos temperatūros, intensyviai prižiūrimą komposto krūvą.
Per anksti naudojamas kompostas
Dar viena klaida – skubėjimas panaudoti dar nespėjusį subręsti kompostą.
Pusžalė, dar ryškiai atpažįstamų atliekų turinti masė gali iš dirvos „atimti“ azotą ir pakenkti gležniems daigams.
Subrendęs kompostas būna tamsus, biri, žemę primenančio kvapo, jame beveik nebeatskiriamos pradinės medžiagos.
Tokį kompostą jau galima berti į daržo lysves, naudoti daigų duobutėms ar mulčiuoti vaismedžius ir dekoratyvinius augalus.
Kaip įsirengti patikimą komposto kampą?
Nors daugelis kompostą tiesiog krauna kampe, tvarkingesnė sistema padeda išvengti klaidų.
Patogu turėti bent du konteinerius ar atskiras vietas: į vieną dėtos šviežios atliekos, o kitame ramiai bręsta jau sumaišytas kompostas.
Krūvą geriausia įrengti pusiau pavėsyje, kad ji neišdžiūtų, bet ir nebūtų nuolat permirkusi lietuje.
Apatinis sluoksnis iš stambesnių šakų arba grubaus mulčio užtikrina drenažą, o šoninės sienelės iš lentų ar tinklo padeda išlaikyti formą ir šilumą.
Laikantis šių principų, kompostas virsta ne problema, o vertinga sodo investicija, kuri kasmet pagerina dirvos struktūrą ir derlių.
