Mokslininkai vis dažniau aptinka mikroplastiko dalelių ten, kur jų niekas nesitikėjo – net lietaus lašuose ir sniege atokiose pasaulio vietose.
Tai reiškia, kad plastiko tarša tapo nebe tik vandenynų ar miestų problema, o globalia, atmosferoje cirkuliuojančia sistema, kuri pasiekia ir Lietuvą.
Kas iš tikrųjų yra mikroplastikas
Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, susidarančios ir pramonėje, ir irant didesniems gaminiams.
Dar smulkesnės, mažesnės nei 0,001 milimetro dalelės vadinamos nanoplastiku, jos gali prasiskverbti net į ląsteles.
Į aplinką mikroplastikas patenka nuo susidėvėjusių automobilių padangų, sintetinės tekstilės, kosmetikos priemonių, plastiko pakuočių ir daugybės kitų šaltinių.
Didžioji dalis dalelių anksčiau ar vėliau atsidurdavo upėse ir vandenynuose, tačiau dabar aiškėja, kad didelė jų dalis keliauja ir oru.
Kaip plastiko dalelės atsiduria debesyse
Mikroplastikas į atmosferą pakyla kartu su vėju, dulkėmis ir jūros purslais.
Dalelės gali būti lengvos ir įkrautos, todėl ore jos išsilaiko dienas ar net savaites.
Virš miestų dalelės kyla nuo kelių dangos ir padangų, statybinių medžiagų, šiukšlių konteinerių ir sąvartynų paviršių.
Virš vandenynų mikroplastiką į orą „išmuša“ bangų lašeliai, smulkias daleles kartu su druskomis ir organika paversdami aerozoliu.
Pakilusios į aukštesnius atmosferos sluoksnius plastiko dalelės tampa kondensacijos branduoliais, ant kurių kaupiasi vandens garai.
Taip jos patenka į debesis, o vėliau kartu su lietumi, šlapdriba ar sniegu grįžta atgal į žemę.
Ką rodo pasaulio tyrimai
Pastaraisiais metais mikroplastikas rastas kalnuose, poliariniuose leduose ir regionuose, esančiuose toli nuo didžiausių miestų ir pramonės zonų.
Oro ir kritulių tyrimai rodo, kad dalelės gali nukeliauti šimtus ar net tūkstančius kilometrų nuo pirminio šaltinio.
Miestuose fiksuojamos didesnės koncentracijos, tačiau ir kaimo vietovėse bei saugomose teritorijose jų randama vis daugiau.
Net jei regionas pats nedaug naudoja plastiko, atmosferos srautai gali atnešti daleles iš kitų šalių.
Europoje daugėja projektų, kurie renka lietaus vandenį ir atmosferos dulkes iš skirtingų vietų, o vėliau laboratorijose skaičiuoja ir analizuoja plastiko daleles.
Tam naudojami specialūs filtrai, fluorescencinė mikroskopija ir cheminės analizės metodai, o dideliems duomenų kiekiams apdoroti vis dažniau pasitelkiamas dirbtinis intelektas.
Ar mikroplastikas lietuje pavojingas sveikatai
Šiuo metu dar nėra vienareikšmiško atsakymo, kokią konkrečią žalą sveikatai sukelia kvėpavimu ir vandeniu gaunamas mikroplastikas.
Tačiau daugėja užuominų, kad ilgalaikės pasekmės gali būti rimtos.
Smulkios dalelės gali patekti į kvėpavimo takus, kauptis plaučiuose arba būti nuryjamos per maistą ir gėrimus.
Su plastiko dalelėmis į organizmą gali patekti ir priedai – minkštikliai, dažai, stabilizatoriai, taip pat ant jų paviršiaus prisitvirtinusios kitos cheminės medžiagos.
Mokslininkai tiria, ar mikroplastikas gali skatinti uždegiminius procesus, trikdyti hormonų veiklą, veikti imuninę sistemą.
Kol kas aišku viena – kuo daugiau plastiko patenka į aplinką, tuo daugiau jo ilgainiui grįš ir pas žmogų, įskaitant ir per atmosferą.
Lietuvos situacija ir kasdieniai sprendimai
Lietuvoje sisteminių lietaus vandens mikroplastiko tyrimų kol kas beveik nėra, tačiau pagal tarptautines tendencijas tikėtina, kad dalelės aptinkamos ir čia.
Mūsų šalis yra globalių oro srautų dalis, todėl teršalai gali atkeliauti tiek iš Vakarų Europos, tiek iš kitų regionų.
Svarbų vaidmenį gali atlikti ir vietiniai šaltiniai – intensyvus eismas, plastiko pakuočių deginimas buitiniuose pečiuose, prastai tvarkomos atliekos.
Kuo daugiau plastiko pateks į aplinką čia pat, tuo didesnė dalis jo anksčiau ar vėliau atsidurs ore ir krituliuose.
Mažinti mikroplastiko srautus galima labai paprastais kasdieniais pasirinkimais.
Mažiau vienkartinių pakuočių, atsisakymas deginti buitines atliekas, ilgaamžiški drabužiai ir avalynė, atsakingas automobilių naudojimas – viskas galiausiai atsispindi ir ore, kuriuo kvėpuojame.
Pramonės ir valstybės lygmeniu svarbios priemonės yra nuotekų valymo modernizavimas, padangų ir tekstilės reguliavimas, plastiko gaminių ribojimai.
Tokia politika veiktų ne tik upes ir jūras, bet ir tai, kas krinta mums ant galvų su kiekvienu lietaus debesimi.
Mikroplastikas lietaus lašuose primena, kad aplinkos tarša nepaiso sienų ar atstumų.
Net jei dalelės nematomos plika akimi, jų kelionė per orą jungia miestus, žemynus ir vandenynus į vieną bendrą sistemą, kurioje kiekvieno pasirinkimai turi svorį.
