Vandenynai dešimtmečius buvo laikomi tyliais klimato gelbėtojais, sugeriančiais milžiniškas anglies dioksido kiekių dalis iš atmosferos.
Naujausi palydoviniai ir bojų matavimai rodo, kad ši „paslauga“ silpnėja greičiau, nei manyta iki šiol, o tai gali reikšti spartesnį atšilimą šimtmečio viduryje.
Vandenynai – milžiniškas anglies rezervuaras
Mokslininkų skaičiavimais, vandenynai sugeria apie ketvirtadalį žmonių išmetamo anglies dioksido.
Didžiausią vaidmenį čia atlieka paviršiniai vandenys, ypač vidutinėse ir aukštose platumose, kur šiltesni ir šaltesni vandens sluoksniai intensyviai maišosi.
Anglies dioksidas tirpsta paviršiniame vandenyje ir kartu su juo pamažu nunešamas į gilesnius sluoksnius.
Taip susidaro ilgalaikis anglies sandėlis, kuris šiltnamio efektą mažina dešimtmečių ar net šimtmečių mastu.
Ką atskleidžia nauji palydoviniai duomenys?
Pastaraisiais metais sparčiai daugėja jūros bojų ir plūduriuojančių matavimo stočių, kurios fiksuoja vandens temperatūrą, sūrumą ir anglies dioksido koncentraciją.
Palydovai tuo pat metu stebi paviršiaus temperatūrą, sroves ir vėjo stiprumą, leidžiančius tiksliau įvertinti dujų mainus tarp vandens ir oro.
Šie duomenys rodo tendenciją, kad kai kuriuose vandenyno regionuose, ypač šiltesniuose tropikuose, anglies dioksido įsisavinimas jau pasiekė ribą.
Čia vanduo taip įšilęs, jog dujų tirpumas mažėja, o tai reiškia, kad tas pats anglies dioksido kiekis tirpsta vis sunkiau.
Vidutinėse platumose situacija kol kas palankesnė, tačiau ir čia matomas aiškus pokytis.
Šylant paviršiniam vandeniui, susilpnėja vertikalus maišymasis su gilesniais sluoksniais, todėl anglis ilgiau lieka prie paviršiaus ir lengviau sugrįžta į atmosferą.
Silpstantis „anglies siurblys“ ir klimato modeliai
Mokslininkai jau kurį laiką diskutuoja apie vadinamąjį biologinį ir fizikinį anglies siurblį vandenynuose.
Biologinis siurblys susijęs su fitoplanktonu, kuris fotosintezės metu suriša anglies dioksidą ir, jam nugrimzdus, kartu nuneša anglį į gelmes.
Fizikinis siurblys veikia per šaltą, tankesnį vandenį, kuris nuskęsta gilyn, nusinešdamas ištirpusią anglį.
Šylant klimatui, abu šie mechanizmai tampa mažiau efektyvūs: keičiasi planktono bendrijos ir vandens sluoksnių struktūra.
Pastaraisiais metais sukurti klimato modeliai įprastai darė prielaidą, kad vandenynai ir toliau sugertų nemažą dalį papildomo anglies dioksido.
Nauji stebėjimai verčia šią prielaidą peržiūrėti ir kai kuriais atvejais prognozuoja mažesnį anglies sugėrimą jau artimiausiais dešimtmečiais.
Jei vandenynai sugeria mažiau, didesnė šiltnamio dujų dalis lieka atmosferoje.
Tai gali reikšti, kad norint pasiekti tarptautinius atšilimo ribojimo tikslus, išmetimus teks mažinti dar sparčiau.
Regioniniai skirtumai ir netikėti atradimai
Nėra vienos bendros vandenyno istorijos – skirtingi regionai reaguoja skirtingai.
Pavyzdžiui, pietų pusrutulio vidutinėse platumose stiprėjantys vakarų vėjai kartais netgi skatina anglies dioksido išsiskyrimą iš gilesnių vandens sluoksnių.
Tuo tarpu kai kurios šiaurinių platumų jūros, kur tirpsta ledas, sezonais laikinai sugeria daugiau anglies dioksido dėl didesnio atviro vandens ploto.
Tačiau šis poveikis neatsveria bendros tendencijos, kuri rodo mažėjantį pasaulinį sugerties efektyvumą.
Plūduriuojančių matavimo sistemų duomenys leidžia pirmą kartą detaliai fiksuoti ir trumpalaikius svyravimus.
Stiprūs vėjo gūsiai, audros ar karščio bangos gali keliais mėnesiais pakeisti regioninių vandenų gebėjimą sugerti ar išskirti anglies dioksidą.
Ką tai reiškia žmonių sprendimams?
Silpstantis vandenynų anglies sugėrimas pirmiausia reiškia, kad klimato politika negali remtis tylia prielaida, jog jūra ir toliau „sutvarkys“ dalį mūsų išmetimų.
Net ir agresyviai mažinant šiltnamio dujas, vandenynams prireiks šimtmečių, kad pritaikytųsi prie naujos pusiausvyros.
Vis daugiau valstybių ir organizacijų investuoja į išsamius vandenynų stebėjimų tinklus.
Tikslesni duomenys leidžia ne tik patikslinti globalias prognozes, bet ir geriau suprasti regioninius pokyčius, svarbius žuvininkystei, uostams ir pakrančių bendruomenėms.
Diskutuojama ir apie vadinamąsias neigiamas emisijas – technologijas, kurios šalina anglies dioksidą iš oro ir saugo jį sausumoje arba po vandenyno dugnu.
Tačiau net ir šios priemonės neišspręs problemos, jei išmetimai nebus ženkliai mažinami visose ekonomikos srityse.
Mokslininkai pabrėžia, kad vandenynai išlieka gyvybiškai svarbia klimato sistemos dalimi, tačiau jų galimybės nėra beribės.
Kuo greičiau stabdomas atšilimas, tuo daugiau šansų išsaugoti ir vandenynų gebėjimą saugoti anglį, ir gyvybės įvairovę juose.
