Vis dažniau fiksuojama, kad su lietumi iš dangaus krenta ne tik vanduo, bet ir nematomos plastiko dalelės.
Mokslininkai įspėja, kad mikroplastikas tapo globaliu teršalu, pasiekiančiu net atokius kalnų masyvus ir poliarinius regionus.
Kas yra mikroplastikas ir iš kur jis atsiranda?
Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, mažesnės nei 5 milimetrai.
Dar smulkesnės, vos kelių mikrometrų, dalelės kartais vadinamos nanoplastiku, tačiau jų aptikimas dar sudėtingesnis.
Šios dalelės susidaro iryrant plastiko pakuotėms, padangoms, tekstilei, dažams ar buitinėms prekėms.
Jos patenka į orą, dirvožemį, upes ir jūras, o dabar vis aiškiau matyti, kad ir į atmosferą.
Mikroplastiką į aplinką skleidžia kasdienė žmonių veikla.
Skalbimas, automobilių eismas, statybos, žemės ūkis ir net kosmetikos naudojimas prisideda prie dalelių sklaidos.
Kaip plastikas patenka į lietaus lašus?
Atmosferoje mikroplastiko dalelės pakyla nuo žemės paviršiaus kartu su dulkėmis ir aerozoliais.
Jas į orą pakelia vėjas, transporto judėjimas ir kiti mechaniniai procesai.
Kai virš miestų ar pramoninių zonų formuojasi debesys, dalelės tampa kondensacijos branduoliais.
Ant jų kaupiasi vandens garai, formuojasi lašeliai, kurie vėliau iškrinta lietaus pavidalu.
Moksliniai tyrimai rodo, kad mikroplastiko aptinkama tiek lietaus, tiek sniego mėginiuose.
Dalelių kiekis skiriasi priklausomai nuo vietos, sezono ir vėjo krypties.
Nustatyta, kad mikroplastikas gali keliauti tūkstančius kilometrų nuo taršos šaltinio.
Jį nuneša aukštesni atmosferos sluoksniai, todėl plastiko randama net kalnuotose ar mažai apgyvendintose vietovėse.
Kokį pavojų kelia „plastikinis lietus“?
Su lietumi nusėdęs mikroplastikas patenka į dirvožemį, paviršinius vandens telkinius ir augaliją.
Jį su vandeniu absorbuoja augalų šaknys, o dalelės gali prisijungti prie dirvožemyje esančių cheminių medžiagų.
Tyrimai su rodo, kad mikroplastiko randama upių, ežerų ir net geriamojo vandens mėginiuose.
Nors koncentracijos dažniausiai labai mažos, ilgalaikio poveikio sveikatai mokslas dar pilnai neįvertino.
Mikroplastikas gali veikti kaip nešiklis kitoms pavojingoms medžiagoms.
Prie jo paviršiaus prisitvirtina sunkieji metalai, pesticidai ar kiti teršalai, galintys keliauti kartu su dalelėmis.
Ekosistemoms tai reiškia papildomą stresą.
Plastiko daleles praryja bestuburiai, žuvys, paukščiai, jos aptinkamos net žuvų žarnyne ir planktone.
Ką šiuo metu daro mokslininkai?
Viena didžiausių problemų – sudėtingas mikroplastiko aptikimas ir kiekybinis įvertinimas.
Standartizuotų metodų dar trūksta, o skirtingų laboratorijų duomenys kartais sunkiai palyginami.
Mokslininkai kuria jautresnius filtravimo ir spektroskopijos metodus, leidžiančius atskirti plastiką nuo kitų dalelių.
Taip pat ieškoma būdų nustatyti, iš kokių šaltinių dalelės atkeliavo.
Didėja ir kompiuterinių modelių, prognozuojančių mikroplastiko judėjimą atmosferoje, reikšmė.
Jie padeda suprasti, kaip vėjas ir krituliai paskirsto daleles skirtinguose žemynuose.
Dalis tyrimų skirta poveikiui sveikatai ir ekosistemoms.
Analizuojama, kokias uždegimines reakcijas plastikas gali sukelti audiniuose, ir kokios rūšys jautriausios šiam teršalui.
Ką gali padaryti miestai ir gyventojai?
Plastiko mažinimas pačiame šaltinyje išlieka veiksmingiausia priemonė.
Kuo mažiau vienkartinių pakuočių ir sintetinių medžiagų naudojama, tuo mažiau mikroplastiko išsiskiria.
Miestai gali investuoti į geresnę nuotekų ir lietaus vandens valymo infrastruktūrą.
Smulkesni filtrai sulaiko dalį sintetinių pluoštų ir kietųjų dalelių dar prieš joms patenkant į upes.
Transporto sektoriuje vis dažniau kalbama apie padangų sudėties keitimą.
Padangų dilimas yra vienas didžiausių mikroplastiko šaltinių, todėl alternatyvios medžiagos galėtų sumažinti taršą.
Buitiniu lygiu reikšmingi ir smulkūs žingsniai.
Retesnis skalbimas, žemesnė vandens temperatūra, drabužių krepšiai mikropluoštui sulaikyti padeda sumažinti sintetinių pluoštų patekimą į nuotekas.
Didelę įtaką turi ir vartojimo įpročiai.
Renkantis daugkartinius gaminius, taisant daiktus ir vengiant perteklinių pirkinių, mažėja bendra plastiko apimtis aplinkoje.
Ar realu sumažinti mikroplastiko kiekį?
Net jei plastiko vartojimas rytoj smarkiai sumažėtų, jau išsklaidytos dalelės dar ilgai cirkuliuotų aplinkoje.
Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad situacija nėra beviltiška.
Naujos medžiagos, griežtesni reglamentai ir platesnė visuomenės edukacija gali pristabdyti taršos augimą.
Kuo anksčiau įgyvendinami pokyčiai, tuo mažesnė tikimybė, kad ateities kartos gyvens nuolatiniame „plastikinio lietaus“ fone.
