Lietuvos miškų dirvožemis kaupia kelis kartus daugiau anglies nei medžių kamienai, tačiau šis nematomas rezervuaras dar tik pradedamas tiksliai įvertinti.
Mokslininkai aiškina, kad nuo to, kaip tvarkysime miškus ir kaip kinta klimatas, priklausys, ar dirvožemis liks anglies saugykla, ar taps šiltnamio dujų šaltiniu.
Dirvožemis – didžiausia miško anglies saugykla
Miško ekosistemoje anglis kaupiama medžiuose, pomiškyje, paklotėje ir dirvožemyje.
Skaičiavimai rodo, kad dirvožemyje gali būti laikoma iki 60–80 proc. visos miško anglies, todėl jo būklė yra kritiškai svarbi klimato politikai.
Į dirvožemį anglis patenka per šaknis, nukritusius lapus, spygliais ir šakas, kurios pamažu suyra ir virsta organine medžiaga.
Kuo lėtesnis ir stabilesnis šis irimo procesas, tuo ilgiau anglis išlieka po mūsų kojomis, o ne atmosferoje.
Kaip matuojamas nematomas anglies kiekis?
Dirvožemio anglies kiekiui nustatyti taikomi keli metodai: nuo paprastų gręžinių iki nuotolinių tyrimų iš palydovų.
Lauke imami dirvožemio mėginiai skirtinguose gyliuose, kurie laboratorijose deginami kontroliuojamomis sąlygomis ir matuojama, kiek anglies juose slypi.
Šiuos duomenis mokslininkai sujungia su žemėlapiais, miškų inventorizacijos informacija ir skaitmeniniais reljefo modeliais.
Taip kuriami didelės raiškos dirvožemio anglies žemėlapiai, leidžiantys pamatyti, kur Lietuvoje anglis kaupiama efektyviausiai, o kur ji prarandama.
Klimato kaita ir miškotvarka: kas keičia balansą?
Kylanti oro temperatūra spartina organinės medžiagos irimą, todėl didesnė anglies dalis gali išsiskirti kaip anglies dioksidas.
Dažnesnės sausros plonina miško paklotę, skatina viršutinių dirvožemio sluoksnių išdžiūvimą ir keičia mikroorganizmų veiklą.
Liūtys, priešingai, gali išplauti tirpią organinę anglį į upelius ir ežerus, kur ji dalinai suyra, o dalinai nusėda nuosėdose.
Miškų ūkio praktikos taip pat turi didelę įtaką: intensyvūs plynieji kirtimai, sunkios technikos naudojimas ir gili dirvos mineralizacija gali reikšmingai sumažinti dirvožemio anglies atsargas.
Kita vertus, mišrios medynų sudėties, ilgesnės kirtimo amžiaus ribos ir švelnesnės dirvožemio pažeidimo technologijos padeda stabilizuoti anglies balansą.
Spygliuočiai ar lapuočiai: kas geriau kaupia anglį?
Lietuvos miškuose dominuoja pušynai ir eglynai, tačiau vis daugiau kalbama apie mišrių lapuočių ir spygliuočių medynų privalumus.
Spygliuočiai duoda storesnį, lėčiau yrantį paklotės sluoksnį, kuris prisideda prie ilgesnio anglies išsaugojimo dirvožemyje.
Lapuočiai, ypač ąžuolai ir uosiai, praturtina dirvožemį maisto medžiagomis ir skatina didesnę biologinę įvairovę, kuri padeda atsispirti ekstremalioms oro sąlygoms.
Naujesni modeliai rodo, kad mišrūs medynai gali būti stabilesnės anglies saugyklos nei gryni vienos rūšies miškai, ypač besikeičiančio klimato sąlygomis.
Kodėl svarbūs gilieji dirvožemio sluoksniai?
Dažnai kalbama tik apie viršutinius 20–30 centimetrų dirvožemio, tačiau gilesni sluoksniai taip pat sukaupia didelius anglies kiekius.
Čia organinė medžiaga suyra daug lėčiau, todėl anglis gali būti išsaugoma šimtams ar net tūkstančiams metų.
Šaknų sistema, ypač gilesnės šakos, ir smulkios šaknelės yra svarbus kelias anglį perkelti į šiuos mažai judrius sluoksnius.
Tokios „ilgalaikės atsargos“ yra vienas iš argumentų, kodėl dalis mokslininkų pasisako už miško sutvarkymo metodus, skatinančius gilesnį šaknų augimą ir mažesnį dirvožemio suardymą.
Ką gali padaryti politika ir visuomenė?
Europos ir nacionaliniu lygmeniu jau svarstoma, kaip tiksliau įtraukti miškų dirvožemio anglį į šiltnamio dujų apskaitą ir klimato tikslus.
Tam reikia ne tik geresnių žemėlapių ir modelių, bet ir ilgalaikių stebėjimų tose pačiose vietose, kad būtų matoma, kaip keičiasi anglies atsargos per dešimtmečius.
Skaidri ir moksliškai pagrįsta informacija tampa svarbi ir visuomenei, diskutuojant dėl miškų kirtimų, saugomų teritorijų ir medienos naudojimo energijai ar statyboms.
Kuo geriau suprasime, kas vyksta dirvožemyje, tuo lengviau bus suderinti klimato tikslus, ekonominius interesus ir miško ekosistemų atsparumą.
