Lietuvoje vis dažniau girdimi pasakojimai apie žmones, sąmoningai paliekančius socialinius tinklus ir grįžtančius prie ramesnio, mažiau skaitmenimis matuojamo gyvenimo.
Nors dauguma vis dar kasdien tikrina naujienų srautus, pastebima tyliai auganti tendencija riboti ekranų laiką ir ieškoti gilesnio ryšio su savimi bei kitais žmonėmis.
Ką iš tikrųjų duoda pauzė?
Daugelis socialinių tinklų atsisakiusių žmonių pirmiausia kalba apie pagerėjusią emocinę savijautą ir sumažėjusį nerimą.
Reguliarus atsitraukimas nuo nuolatinio naujienų ir kitų žmonių gyvenimų srauto padeda lengviau susikaupti, geriau miegoti ir mažiau lyginti save su kitais.
Psichologai pastebi, kad nuolatinis naršymas sukuria įprotį tikrinti telefoną bet kokia laisva akimirka.
Kai šis ratas nutraukiamas, žmonės atranda daugiau laiko veikloms, kurios iš tiesų teikia džiaugsmą: skaitimui, pokalbiams gyvai, pasivaikščiojimams ar hobiui.
Kiek laiko praleidžiame ekranuose?
Įvairūs Europos tyrimai rodo, kad vidutinis žmogus socialiniuose tinkluose per dieną praleidžia kelias valandas.
Nors Lietuvai skirti duomenys skiriasi, aišku viena – socialiniai tinklai konkuruoja su miegu, darbu, šeimos laiku ir poilsiu.
Pasak specialistų, daugelis net nepastebi, kiek minučių kasdien ištirpsta skaitant komentarus, žiūrint trumpus vaizdo įrašus ar be tikslo slenkant naujienų srautą.
Tik įjungus ekrano laiko stebėjimą telefone, žmonės dažnai nustemba pamatę realius skaičius ir nusprendžia bent dalį to laiko susigrąžinti.
Kas skatina išsijungti?
Priežastys, kodėl lietuviai riboja ar visiškai atsisako socialinių tinklų, gana įvairios.
Vieni pavargsta nuo nuolatinio informacinio triukšmo ir konfliktų komentaruose, kiti nenori jaustis nuolat stebimi ar sekami reklamos algoritmų.
Yra ir tokių, kurie pastebi, kad socialiniai tinklai ima veikti savivertę, nes kasdien mato kitų žmonių kruopščiai atrinktas akimirkas ir pradeda jausti spaudimą gyventi taip pat įspūdingai.
Dar viena grupė – tėvai, susirūpinę vaikų laiku prie ekranų, todėl pirmiausia keičiantys savo elgesį ir rodantys pavyzdį.
Kaip atrodo kasdienybė be socialinių tinklų?
Žmonės, ribojantys socialinius tinklus, dažnai pasakoja, kad pirmosios dienos būna keistos – ranka vis dar automatiškai siekia telefono.
Tačiau po kelių savaičių atsiranda naujų rutinų: daugiau skaitoma, rašoma, bendraujama gyvai, iš anksto planuojami susitikimai.
Dalis nusprendžia nepanaikinti paskyrų, bet naudojasi jomis tik konkrečiais tikslais, pavyzdžiui, darbo reikalais ar bendruomenės informavimui.
Tai leidžia išlaikyti ryšius ir pasiekti reikalingą informaciją, bet išvengti nuolatinio blaškymosi.
Praktiniai žingsniai norint atsitraukti
Specialistai siūlo pradėti ne nuo drastiško paskyrų ištrynimo, o nuo aiškių ribų nusistatymo.
Pavyzdžiui, galima susikurti taisyklę tikrinti socialinius tinklus tik du kartus per dieną ir nustatyti konkrečias minutes.
Padeda ir pranešimų išjungimas, socialinių tinklų programėlių perkėlimas iš pagrindinio telefono ekrano ar prisijungimas tik per kompiuterį.
Kai kuriems žmonėms naudinga pasirinkti „skaitmeninį pasninką“ – susitarti su savimi savaitgaliais arba atostogų metu socialinius tinklus visai pamiršti.
Kaip išlaikyti ryšį su žmonėmis?
Viena didžiausių baimių – kad išsijungus iš socialinių tinklų nutrūks bendravimas ir bus sunkiau palaikyti ryšį su draugais ar kolegomis.
Vis dėlto praktika rodo, kad artimiausi santykiai nuo to dažniausiai tik sustiprėja, nes bendravimas persikelia į asmenines žinutes, skambučius ar susitikimus.
Viešesnei informacijai daug kas renkasi kitus kanalus: elektroninius naujienlaiškius, bendruomenių grupes žinučių programėlėse, renginių kalendorius.
Tai reikalauja šiek tiek daugiau pastangų, tačiau padeda atsirinkti, kas išties svarbu, o kas – tik įprotis būti nuolat prisijungus.
Ar būtina visiems išsijungti?
Ekspertai pabrėžia, kad socialiniai tinklai nėra vienareikšmiškai blogi ar geri – daug kas priklauso nuo naudojimo būdo.
Yra žmonių, kuriems jie padeda susirasti bendraminčių, išreikšti kūrybą, atrasti darbo galimybių ar gauti pagalbą sudėtingose situacijose.
Todėl vis dažniau kalbama ne apie visišką atsisakymą, o apie sąmoningą naudojimąsi: aiškius tikslus, laiką, kurį norima tam skirti, ir ribas, kada telefonas lieka nuošalyje.
Auganti lietuvių patirtis rodo, kad geriau savijautai ne visuomet reikia radikalių sprendimų – kartais pakanka mažų, bet nuoseklių pokyčių kasdienybėje.
