Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau aptinka mikroplastiko daleles ten, kur jų mažiausiai tikėtasi – lietaus lašuose ir net atokiuose kalnų regionuose.
Tai rodo, kad plastiko tarša jau tapo globalia oro ir vandens problema, galinčia paveikti kiekvieną iš mūsų.
Kas iš tikrųjų yra mikroplastikas
Mikroplastiku vadinamos labai smulkios plastiko dalelės, paprastai mažesnės nei 5 milimetrai.
Dar mažesnės, nanometrų dydžio dalelės, vadinamos nanoplastiku, yra beveik nematomos net mikroskopu.
Tokios dalelės susidaro irardant didesniems plastiko gaminiams: pakuotėms, žvejybos reikmenims, automobilių padangoms, sintetinėms tekstilėms.
Joms patekus į aplinką, procesas tampa praktiškai negrįžtamas, nes plastikas suyra į vis smulkesnes daleles, bet visiškai nesunyksta.
Kaip mikroplastikas pakimba ore ir grįžta lietumi
Ilgai manyta, kad plastiko tarša daugiausia yra vandenynų ir upių problema.
Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė, kad mikroplastikas aktyviai cirkuliuoja atmosferoje ir gali būti pernešamas tūkstančius kilometrų.
Mikroplastiko dalelės į orą patenka keliais būdais.
Tai automobilių padangų dilimas, plastiko atliekų trupėjimas, jūros bangų purslai ir net paprasčiausias drabužių skalbimas, kai į nuotekas patenka sintetiniai pluoštai.
Patekusios į orą, dalelės prisijungia prie dulkių, druskų ir kitų atmosferos aerozolių.
Joms tapus kondensacijos branduoliais, aplink jas pradeda kauptis vandens garai ir formuojasi lietaus lašai ar snaigės.
Taip mikroplastikas tarsi įtraukiamas į natūralų vandens apytakos ratą.
Lietus, kurį laikėme švariu gamtos „filtru“, tampa vienu iš būdų, kaip plastiko dalelės vėl grįžta į dirvožemį, gėlo vandens telkinius ir mūsų kasdienę aplinką.
Ką tai reiškia žmogaus sveikatai
Žmogus su mikroplastiku susiduria keliais keliais: kvėpuodamas, gerdamas vandenį, valgydamas maistą, kuris jau patekęs į taršos grandinę.
Smulkiausios dalelės yra pavojingiausios, nes gali prasiskverbti giliau į audinius.
Mokslininkai jau aptiko mikroplastiko pėdsakų žmogaus plaučiuose, kraujyje ir net placentoje.
Dar nėra galutinio atsakymo, kokią ilgalaikę žalą tai sukelia, tačiau išankstiniai duomenys rodo uždegiminių procesų ir oksidacinio streso tikimybę.
Laboratoriniai eksperimentai su ląstelėmis ir gyvūnais leidžia įtarti, kad dalelės gali trikdyti imuninę sistemą, hormonų pusiausvyrą ir ląstelių veiklą.
Be to, ant mikroplastiko paviršiaus gali kauptis kitos pavojingos medžiagos, pavyzdžiui, sunkieji metalai ar cheminiai priedai iš pačio plastiko.
Kol kas trūksta ilgalaikių, didelio masto epidemiologinių tyrimų, kurie leistų aiškiai susieti mikroplastiko kiekį organizme su konkrečiomis ligomis.
Tačiau mokslininkai sutaria, kad kuo mažiau tokių dalelių pateks į organizmą, tuo saugiau.
Poveikis ekosistemoms ir klimatui
Mikroplastikas lietuje nėra vien tik žmogaus sveikatos, bet ir ekosistemų stabilumo klausimas.
Į dirvožemį patekusios dalelės gali keisti jo struktūrą, drėgmės ir maisto medžiagų pasiskirstymą, veikti mikroorganizmus ir sliekus.
Vandens telkiniuose mikroplastikas sugeriamas planktono, vėliau – žuvų ir kitų gyvūnų.
Taip jis kyla mitybos grandine aukštyn, kol galiausiai atsiduria ir ant žmogaus stalo.
Yra duomenų, kad tamsesnės mikroplastiko dalelės ant sniego ar ledo paviršiaus gali keisti atspindžio savybes.
Tokie plotai sugeria daugiau saulės šilumos ir greičiau tirpsta, todėl mikroplastikas netiesiogiai prisideda prie klimato kaitos procesų.
Ką kiekvienas gali padaryti jau dabar
Nors mikroplastiko problema atrodo milžiniška ir globali, dalis sprendimų prasideda labai arti – mūsų namuose ir pasirinkimuose.
Kuo mažiau vienkartinio plastiko naudojame, tuo mažiau jo vėliau subyra į smulkias daleles.
Svarbūs ir paprasti įpročiai: rinktis tvirtesnius, ilgaamžius daiktus, atsisakyti nereikalingų pakuočių, dažniau taisyti, o ne keisti naujais.
Sintetinių drabužių skalbimą galima riboti, rinktis švelnesnes programas ir mažesnę temperatūrą, kad audiniai mažiau trūnėtų.
Miesto mastu vis daugiau kalbama apie žalesnę transporto sistemą ir atsakingesnį gatvių priežiūros planavimą, nes padangos ir kelio dangos nusidėvėjimas yra vienas iš didžiausių mikroplastiko šaltinių ore.
Valstybiniu ir tarptautiniu lygmeniu būtini sprendimai, ribojantys nereikalingą plastiką ir skatinantys jo keitimą saugesnėmis medžiagomis.
Mikroplastikas lietaus lašuose primena, kad plastiko problema nebėra tik atliekų rūšiavimo ar pakrančių švaros tema.
Ji tiesiogiai susijusi su tuo, kuo kvėpuojame, ką geriame ir kokią aplinką paliksime ateities kartoms.
