Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių palieka didmiesčių biurus ir renkasi naują gyvenimą kaime, kuriame patys kuria darbus sau.
Ši tendencija ypač ryški tarp keturiasdešimtmečių, jau turinčių patirties, santaupų ir aiškesnį supratimą, ko jie nori iš kasdienybės.
Kas juos stumia iš miesto?
Daugelis žmonių, tris ar keturis dešimtmečius praleidę nuolatiniame skubėjime, ima jausti nuovargį nuo biuro politikos ir begalinių susitikimų.
Dažnai būtent apie keturiasdešimtuosius metus išryškėja suvokimas, kad iki pensijos dar liko daug laiko, todėl verta jį praleisti prasmingiau.
Dar vienas veiksnys – sveikata ir stresas.
Ilgi darbo metai prie kompiuterio, netvarkingi mitybos įpročiai ir nuolatinis persitempimas tampa signalais, kad būtina keisti ritmą ir aplinką.
Savo vaidmenį atlieka ir pandemijos patirtis, kai nuotolinio darbo galimybės parodė, jog ne visada būtina gyventi šalia biuro.
Dalis žmonių per tą laiką išmėgino gyvenimą toliau nuo centro ir vėliau nusprendė ten likti visam laikui.
Kaip atrodo naujas gyvenimo būdas?
Persikėlimas į kaimą keturiasdešimties dažnai nebūna romantinis pabėgimas, o gana racionalus projektas.
Žmonės ieško vietų, kuriose yra mokykla vaikams, gydymo įstaiga, bent keli parduotuvės pasirinkimai ir normalus interneto ryšys.
Vieni kuria smulkius verslus – kepyklėles, kaimo turizmo sodybas, remonto dirbtuves, rankdarbių studijas.
Kiti derina nuotolinį darbą mieste su nedideliu ūkiu ar paslaugomis vietos bendruomenei.
Ne mažiau svarbus ir socialinis gyvenimas.
Dalis atvykusių į kaimą įsitraukia į bendruomenių veiklą, organizuoja renginius, prisideda prie vietos švenčių, taip kurdami naujus ryšius, kurie pakeičia prarastą „miesto ratą“.
Kokia nauda ir kokie iššūkiai?
Didžiausiu laimėjimu žmonės dažnai įvardija laiką – jo atsiranda daugiau šeimai, pomėgiams, poilsiui.
Net ir dirbant tiek pat valandų, sumažėja kelionių kamščiuose, o veiklos ritmas tampa labiau priklausomas nuo žmogaus, o ne nuo tvarkaraščio.
Keičiasi ir gyvenimo išlaidos.
Nors būsto, ūkio ar patalpų įsigijimas gali pareikalauti nemažų pradinių investicijų, vėliau mažesni komunaliniai mokesčiai ir kuklesnis vartojimas dažnai kompensuoja dalį išlaidų.
Vis dėlto permaina nėra paprasta.
Mieste įgytos kompetencijos ne visada lengvai pritaikomos kaime, o naują veiklą tenka pradėti beveik nuo nulio, mokantis ir apie apskaitą, ir apie rinkodarą, ir apie konkrečius amatus.
Svarbus ir emocinis aspektas.
Persikėlus į mažesnę bendruomenę reikia laiko prisijaukinti naują aplinką, susipažinti su kaimynais, suprasti vietos tradicijas ir nerašytas taisykles.
Kaip pasiruošti tokiam žingsniui?
Specialistai rekomenduoja prieš priimant sprendimą bent metus planuoti pokytį ir išbandyti gyvenimą pasirinktame regione.
Verta nuvykti skirtingais metų laikais, pabūti ne tik vasaros savaitgaliais, bet ir žiemą ar rudens viduryje, kai kasdienybė būna mažiausiai romantiška.
Finansiškai padeda aiškus biudžeto planas.
Prieš perkant sodybą ar pradedant verslą svarbu suskaičiuoti ne tik įsigijimo kainą, bet ir remontą, įrangą, leidimus, mokesčius ir saugią pagalvę nenumatytiems atvejams.
Naudinga iš anksto užmegzti ryšius su vietos bendruomene.
Apsilankymai seniūnijoje, pokalbiai su kaimynais ar ten jau įsikūrusiais miestiečiais padeda realistiškiau įvertinti tiek privalumus, tiek sunkumus.
Vis dažniau žmonės ieško ir būdų, kaip neprarasti profesinio identiteto.
Kai kurie dalį darbo palieka nuotoliniu būdu, kiti konsultuoja, veda mokymus, rašo ar kuria skaitmeninį turinį, taip derindami naują gyvenimo būdą su sukaupta patirtimi.
Keturiasdešimtmečių persikėlimas į kaimą nėra trumpalaikė mada, o platesnio pokyčio ženklas.
Žmonės vis drąsiau renkasi ne statusą ar pareigų pavadinimą, o kasdienę savijautą, santykį su aplinka ir galimybę kurti tokį gyvenimą, kuriame jie jaučiasi savo vietoje.
